Žemuogė — daugiametis žolinis iki 20 cm aukščio augalas. Jo stiebas tiesiaūgis, apaugęs plaukeliais. Lapai pamatiniai, trilypiai, ovaliai rombiški, apaugę plaukeliais, ilgais lapkočiais. Žiedai balti, susitelkę skėtiškais žiedynais. Vaisius — sudėtinė kiaušiniška ar netaisyklingai apvali netikra uoga. Uogos minkštime pasinėrę tikrieji vaisiai — smulkios gelsvos sėklelės. Ji teisingai laikoma viena geriausių uogų. Tačiau su ja sėkmingai konkuruoja stambiavaisė sodų žemuogė, kai kurios jos rūšys vadinamos braškėmis. Jos labai panašios į žemuoges, bet augalas stambesnis ir labiau plaukuotas. Žemuogės laikomos seniausiu žmonių valgiu, nes jos sėklų randama akmens amžiaus žmonių buveinėse. Žemuogės kaip kultūra sparčiai pradėjo plisti po to, kai XVIII a. pradžioje į Europą buvo atvežta keletas jų rūšių iš Čilės. Iš europietiškų ir amerikietiškų atmainų hibridų buvo sukurta labai daug naujų veislių. Dabar žinoma iki 3000 žemuogių veislių. Žemuogių uogose yra cukraus (nuo 3,5 iki 15 %), organinių rūgščių, ląstelienos (beveik 4%), geležies, fosforo, kalcio, mangano, kobalto, rauginių (0,2%) ir pektininių medžiagų, vitamino C, B grupės vitaminų, folinės rūgšties, karotino ir kt. Daugiausia askorbininės rūgšties turi Viktorijos veislė. Žemuogės chemine sudėtimi beveik nesiskiria nuo braškių. Uogos valgomos šviežios ir perdirbtos. Iš jų gaminamos sultys, sirupai, kompotai, uogienė, želė, musai, vynai ir antpilai. Daug vitaminų turinčios uogos labai svarbios pavasarį, kada dar nėra kitų vitaminingų vaisių. Tačiau pravartu žinoti, kad kai kurie žmonės jautrūs žemuogėms — jos jiems sukelia alergiją, pasireiškiančią nesiliaujančia dilgėline. Alergiškiems žmonėms žemuogių valgyti negalima. Žemuogės gerai malšina troškulį, gerina apetitą ir padeda virškinti. Uogos, ypač šviežios, labai naudingos sergantiems širdies sutrikimais, ateroskleroze, hipertonine liga, skrandžio opalige, tulžies ir šlapimtakių akmenlige, podagra, mažakraujyste. Daugelio gydytojų stebėjimai patvirtina, kad uogas tikslinga vartoti, sutrikus druskų apykaitai. Uogų sultys ir vandeniniai antpilai skatina prakaito ir šlapimo skyrimąsi. Kad geriau išsiskirtų šlapimas, prieš valgį geriama po pusę stiklinės uogų arbatos (2 valgomieji šaukštai stiklinei verdančio vandens). Mat vandeniniai antpilai turi žemuogės fitoncidų, kurie užmuša daugelį ligų sukeliančius mikrobus. Dėl to antpilais skalaujama burna ir gerklė, kai jose išsivysto uždegimai ar kai iš burnos sklinda nemalonus kvapas. Skalaujama ir uogų sultimis, kuriose fitoncidų yra daug daugiau. Dažnai žmonės sutrintomis uogomis ar jų sultimis gydo įvairias odos žaizdas ir egzemas, šalina šlakus, dėmes ir spuogus. Kai oda riebi ir poros išsiplėtusios, kosmetologai rekomenduoja žemuogių kaukes. Kaukė daroma iš žemuogių sulčių ir suplakto kiaušinio baltymo mišinio (vienam arbatiniam šaukšteliui sulčių imamas vieno kiaušinio baltymas) ir dedama ant veido. Šviežios žemuogių uogos greitai genda. Kad jas galima būtų ilgai išlaikyti ir naudoti medicinos tikslams, jos džiovinamos. Uogas galima džiovinti saulėtą dieną atvirame ore (išdėliojus ant švarių paklotų) arba orkaitėse, krosnyse. Džiovyklose iš pradžių temperatūra turi būti 30 °C, vėliau laipsniškai didinama iki 40— 50 °C. Uogos džiovinamos tol, kol jos netepa rankų. Gydomųjų savybių turi ir žemuogės lapai bei šaknys, kuriose yra šiek tiek rauginių medžiagų, alkaloidų ir kt. Nustatyta, kad būtent šios augalo dalys varo šlapimą ir sutraukia. Lapų vandeniniu antpilu skalaujama gerklė, jis vartojamas kosmetikai. Liaudies medicinoje lapų arba šakniastiebių antpilai ir nuovirai vartojami nuo kolitų, geltos, tuberkuliozės, šlapimtakių akmenligės, pabrinkimų, senų opų ir išbėrimų, kraujavimų, skalavimui nuo anginos. Nuo kolitų ir dizenterijos geriau naudoti šaknų nuovirus. Jais taip pat gydomas hemorojus. Užplikyti kaip arbata lapai ir žiedai geriami persisaldžius. Senos opos, pūliuojančios žaizdos ir kai kurios egzemos gydomos šviežiais arba šutintais lapais. Pridėjus jų, opos ir žaizdos greičiau išsivalo ir užgyja.