Žemės riešutas, arba arachis, priklauso ankštinių šeimai. Tai vienmetis žolinis augalas. Jo stiebas šakotas, lapai nuleisti, išsidėstę poromis, plunksniški. Žiedai smulkūs, oranžiniai, geltoni. Vaisiai — pailgos pupos, augančios žemėje, labai panašios į šilkaverpio kokoną. Jie auga tinkliniame kevale, turinčiame vieną (arba 2—3) susiaurėjimą per vidurį. Juose paprastai būna 1—3 sėklos rožine arba rausvai ruda plėvele. Žemės riešutas, matyt, bus kilęs iš Centrinės Amerikos. Iš ten augalą XVI a. portugalai atvežė į Pietryčių Aziją, įkūrę koloniją Makao. Į Europą augalas pateko iš Kinijos ir iš pradžių jo vaisius vadino „kiniškais riešutėliais". Rusijoje žemės riešutas pradėtas auginti. XVIII a. Odesos rajone. Tačiau tik mūsų laikais žemės riešuto maistingumas buvo pripažintas, imta jį daugiau auginti. Žemės riešuto sėklos turi iki 60% aliejaus, jį sudaro arachino, lignocerino, stearino, palmitino, oleino ir kitos rūgštys. Be to. jos turi baltymų (24,5%), cukraus, ląstelienos (5—6%), purinų, saponinų, vitaminų B1, E, pantoteninės rūgšties, biotino ir kt. Iš vaisiaus plėvelės gaminamas glikozidas arachidozidas, o iš išspaudų — skystas alkaloidas arachinas. Skanios ir maistingos sėklos valgomos pakepintos, jų dedama į chalvą, šokoladą, tortus ir kitus konditerijos gaminius. Žemės riešutų stiebai ir išspaudos yra labai vertingas pašaras gyvuliams. Žemės riešutų aliejus pagal maistines savybes vertingesnis už daugelį kitų augalinių aliejų. Jis vartojamas įvairiam maistui ruošti, konservų pramonėje jis pakeičia alyvmedžių aliejų. Blogos kokybės aliejus vartojamas muilui gaminti. Farmacijoje aliejus vartojamas įvairiems vaistams gaminti, o žemės riešutų sėklos gali pakeisti saldžiuosius migdolus, kurių dedama į emulsijas. Yra duomenų, kad žemės riešutų sėklos efektyviai gydo vaikų hemoraginę diatezę (liga, kuriai būdingas menkas kraujo krešėjimas, daugybinės kraujosrūvos).