Vyšnia savaime neauga, tačiau sulaukėjusių pasitaiko neretai. Kadangi vyšnių (trešnių) kauliukų rasta poliniuose statiniuose Šveicarijoje, Pietų Vokietijoje ir Italijoje, manoma, kad pirmykščiai žmonės jas valgė. Pirmą kartą vyšnios aprašytos IV a. pr. m. e. Vakarų Europoje vyšnios plačiau paplito tik XVI a. pabaigoje. Vyšnios medžio (erškėtinių šeima) žievė blizganti, pilkai ruda, lapai ilgais lapkočiais, elipsiški. Vaisiai — raudoni ar tamsiai raudoni, rutuliški kaulavaisiai. Malonus rūgštokas vyšnios minkštimo skonis priklauso nuo jos cukringumo (cukraus jame būna beveik 15%) ir rūgštingumo (turi beveik 2,1% organinių rūgščių—daugiausia obuolių ir citrinos). Be cukraus ir organinių rūgščių, vyšnių uogose yra 0,3 mg% karotino ir vitaminų C, B, PP, folinės rūgšties, rauginių medžiagų. Turi ir mineralinių medžiagų — daug vario (11,7 mg 1 kg valgomosios masės), kalio, geležies, magnio. Pektino jose daugiau (vidutiniškai 11%) negu kitose uogose. Vyšnios valgomos šviežios, džiovintos, konservuotos. Iš jų daromi kompotai, uogienė, sirupai, ekstraktai, saldainiai, trauktinė, užpilai, vynai, vaisvandeniai. Vyšnių lapų dedama, marinuojant ir rauginant agurkus ir kai kurias kitas daržoves. Uogų kauliukai ir branduoliai kartais vartojami tualetiniam muilui ir kai kuriems kitiems parfumerijos gaminiams kvėpinti. Vyšnios gerina apetitą ir yra vertingas dietinis produktas. Kadangi jos turi daug geležies, tai labai tinka nuo mažakraujystės. Vyšnių antpilas malšina troškulį, jo duodama karščiuojantiems ligoniams. Vyšnių minkštimas ir sultys veikia šiek tiek antiseptiškai. Kaip silpnai paleidžiančios vidurius jos vartojamos lėtiniams vidurių užkietėjimams gydyti. Liaudies medicinoje vyšniomis su pienu gydomi sąnarių uždegimai — artritai, o sultys palengvina atsikosėjimą sergantiems kvėpavimo takų uždegimais. Šviežių lapų pieno nuoviras padeda nuo geltos, o smulkiais šviežiais lapais ar jų nuoviru sudrėkintais tamponais stabdomas kraujavimas. Mokslas patvirtina, kad vyšnių kotelių nuoviras stipriai varo šlapimą ir stabdo viduriavimą. Kartais juo bandoma sumažinti kraujospūdį sergantiems hipertonine liga. Vyšnių koteliuose (kaip ir lapuose) yra taninų ir kitų dar nepakankamai ištirtų medžiagų. Nuoviras ruošiamas iš 10 g žaliavos ir 1 stiklinės vandens ir išgeriamas per dieną per kelis kartus. Vyšnių sėklų emulsija, kaip šlapimą varantis vaistas, kartais vartojama nuo podagros ir šlapimtakių akmenligės. Tačiau reikia būti atsargiems, nes sėklose yra nemažai nuodingo glikozido amigdalino. Šį preparatą perdozavus ar supainiojus su kitu vaistu, galima apsinuodyti panašiai kaip ir ciano vandenilio rūgštimi. Gaminant vaistus, vyšnių sakais pakeičiamas gumiarabikas, o vyšnių sirupu gerinamas vaistų skonis. Iš tvirtos ir gražios vyšnių medienos gaminama medžio apdaila. Vyšnių žievė, kurioje daug rauginių medžiagų, tinka odų rauginimui.