Viena labiausiai paplitusių daržovių — valgomasis svogūnas yra savotiško skonio ir turi nepaprastų biologinių savybių. Svogūnas kilęs iš Pietvakarių Azijos. Iš Persijos jis atkeliavo į Egiptą ir Graikiją. Graikai žinojo jau kelias svogūno rūšis, jie vartojo jį ir maistui, ir vaistams. Iš Romos augalas pateko į kitas valstybes, viduramžiais jį augino jau daugelis Europos šalių. Šiuo metu įvairios svogūno rūšys auginamos visose pasaulio šalyse. Mūsų šalyje jis auginamas beveik visur: nuo pietinių iki pačių šiauriausių rajonų. Dėl savo cheminės sudėties svogūnas maisto ir medicinos reikalams vartojamas labai įvairiai. Svogūno eterinis aliejus yra aštraus kvapo ir erzina akių ir viršutinių kvėpavimo takų gleivinę. Jis gerai tirpsta riebaluose ir neišgaruoja kaitinamas. Aštraus skonio ir kvapo svogūno veislės turi daugiau eterinių aliejų ir geriau išsilaiko. Ropelės turi cukraus, ląstelienos, kalcio ir fosforo druskų, organinių rūgščių, flavonoidų, saponinų, glikozidų. Svogūno vitaminų kompleksą sudaro vitaminai C, B1, B2 (nedaug) ir provitaminas A. Įvairių veislių ropelių skonis skiriasi, nelygu koks cukraus, rūgščių, eterinio aliejaus ir kitų medžiagų santykis. Svogūnai valgomi žali, virti, kepti, marinuoti ir džiovinti. Jie suteikia maistui tam tikrą prieskonį, vitaminizuoja jį. Todėl jie dažnai vartojami kulinarijoje, ruošiant įvairiausius mėsos, žuvies ir daržovių patiekalus. Beveik visur vartojami žali svogūnų laiškai, kurie turi daug vitamino C ir kitų naudingų medžiagų. Žalius svogūnų laiškus galima auginti šiltnamiuose, inspektuose ir netgi dėžėse ant palangių ištisus metus. Pietuose žaliems laiškams dažnai auginamas askolaninis česnakas. Kadangi svogūnai turi daug vitaminų, ypač vitamino C, jie labai tinka skorbutui, avitaminozei, gripui gydyti ir jo profilaktikai. Švieži svogūnai didina virškinamųjų sulčių skyrimąsi, gerina apetitą ir virškinimą, maistingųjų medžiagų pasisavinimą. Dėl to jais užkandžiaujama prieš valgį, jų dedama į įvairius užkandžius ir antruosius patiekalus. Kadangi svogūnai šiek tiek mažina kraujyje cukraus kiekį, juos galima vartoti, sergant diabetu: ligoniams rekomenduojama valgyti keptų svogūnų sriubą. Nuo žarnyno uždegimų, vidurių užkietėjimų ir hemorojaus gerai padeda šviežios svogūnų sultys, jų rekomenduojama gerti po 1 arbatinį šaukštelį 3—4 kartus per dieną prieš valgį. Svogūnus naudinga vartoti, sergant hipertonine liga ir ateroskleroze (kartu su kitokiu gydymu ir dieta). Pastaraisiais metais eksperimentais patvirtinta, kad svogūnai efektyviai mažina kraujyje cholesterino kiekį ir stabdo aterosklerozės vystimąsi. Farmacijos pramonė gamina preparatą alilčepą — spiritinę svogūnų ištrauką. Jis naikina bakterijas, stimuliuoja žarnyno raumenų judesius ir sekreciją, gerina savijautą. Alilčepas vartojamas nuo žarnyno atonijos ir vidurių užkietėjimo (po 15—20 lašų 5 kartus per dieną prieš valgį). Juo gali būti gydoma aterosklerozė ir hipertonijos sklerozinė forma (po 20—30 lašų 3—4 kartus per dieną 3—4 savaites). Liaudies medicina, gydydama vandenę, dažnai pasinaudoja šlapimą varančiomis svogūnų savybėmis. Tačiau reikia būti labai atsargiems, nes svogūnų negalima vartoti, sergant sunkiomis širdies ir kepenų ligomis. Tik gydytojui visapusiškai ištyrus ligonį, galima leisti gydytis svogūnais. Kartais svogūnais varomos apvaliosios kirmėlės (askaridės, landuonys). Tokiais atvejais juos reikia vartoti nevalgius arba 3—4 dienas gerti po 1/3—1/2 stiklinės svogūnų antpilo. Antpilui susmulkinamas vidutinio dydžio svogūnas, užpilamas stikline vandens ir laikomas 8—12 h. Svogūnų košele tepami niežintys išbėrimai, spuogai, strazdanos, pigmentinės dėmės. Apsideginus reikia tuoj pat patepti nudegimą šviežių svogūnų košele — ji mažina uždegimą ir neleidžia kilti pūslėms. Svogūnų košelė su pienu ir keptais svogūnais skatina pūlinių subrendimą, minkština nuospaudas. Plaukams stiprinti ir jų augimui spartinti galvos oda 1—2 kartus per savaitę įtrinamą svogūnų sultimis arba košele, arba plaunama svogūnų lukštų nuoviru. Be to, tokiais nuovirais (sauja lukštų stiklinei vandens, verdama 5—10 min) plaunama galva, kad išnyktų pleiskanos ir plaukai įgautų šiaudų ar aukso atspalvį. Sultys ir šviežiai paruošta košelė, uždėta su marle, valo pūliuojančias žaizdas bei opas ir padeda joms gyti. Liaudis naudojasi svogūnų gebėjimu užmušti pūlines ir kitokias bakterijas. Šią svogūnų savybę lemia juose esančios stiprios mikrobus užmušančios medžiagos — fitoncidai. XIX amžiaus rusų herbaruose buvo nurodoma, kad svogūnas gerai tinka nuo „limpamų" ligų ir epidemijų metu į patalpas įsiskverbiančių „užkratų". įdomu tai, kad svirnuose šalį a kviečių ar rugių padėti svogūnai apsaugodavo grūdus nuo kirmėlių. Šie liaudies stebėjimai moksliškai buvo pagrįsti tada, kai profesorius B. Tokinas, mokslo, tiriančio fitoncidus, pradininkas, įrodė, kad švieži svogūnai turi medžiagų, užmušančių grybelius ir patologinius mikrobus. Nelygu koncentracija ir veikimo laikas, jos užmuša auksinį stafilokoką, juodligės lazdeles, difterijos, tuberkuliozės ir kitus pavojingus mikrobus. Svogūnų fitoncidais gydoma gripinė sloga (3—4 kartus per dieną 10—15 min. į nosį kišami gabaliukai vatos, pamirkyti šviežiose svogūnų sultyse), ausų uždegimai (vatos tamponėliai įkišami į ausis). Žarnyno florai paveikti svogūnų sultys geriamos. Esant anginoms ir plaučių pūlingiems procesams, fitoncidai įkvepiami (inhaliacijai vartojama tik šviežia košelė, nes po 10—15 min ji praranda stipriausius fitoncidus ir jos gydomasis efektas gerokai sumažėja). Šviežiomis svogūnų sultimis kartais gydomos gleivinės opelės. Kadangi svogūnų fitoncidai stabdo kai kurių grybelių veiklą, ginekologijoje kartais jais gydoma trichomonozė — gaminama sutirštinta svogūno ištrauka, sumaišyta per pusę su glicerinu (preparatas alilgliceras).