Svarainis — erškėtinių šeimos medis arba krūmas. Jo žievė juodai ruda, lapai kiaušiniški, žiedai stambūs, pavieniai, baltai rožiniai. Vaisiai — stambūs, pūkuoti, citrinos spalvos, obuolio ar kriaušės formos, jų minkštimas kietas, aromatingas, sutraukiantis. Sėklos gleivingos. Žydi gegužės—birželio mėnesį, vaisiai subręsta rugsėjo mėnesį. Vaisiai labai stambūs, kai kurių veislių sveria iki 2—3 kg. Svarainis labai senas kultūrinis augalas. Jis auginamas daugiau kaip 4000 metų. Svarainio vaisiuose yra nuo 5 iki 12,2% cukraus, organinių rūgščių (obuolių, citrinos). Juose daug pektininių (0,33%) ir rauginių (0,42—0,66%) medžiagų, geležies (30 mg/kg), vario (1,4 mg/kg) ir vitamino C (apie 20 mg%). Vaisiai gali gerai išsilaikyti iki pavasario. Švieži jie mažai valgomi, nors, išlaikius kai kurių veislių vaisius 4—6 mėn., jie suminkštėja ir tinka valgyti žali. Paprastai jie valgomi kepti arba virti. Svarainiai vartojami kaip garnyras prie mėsos ir žvėrienos, kaip uždaras prie nacionalinių valgių. Juose esantis (daugiau odelėje) eterinis aliejus suteikia valgiams švelnų aromatą ir rūgštoką skonį. Visuomeninio maitinimo įmonėse ir namuose konservuojama virta vaisių tyrelė. Pridėjus į tokią tyrelę prieskonių, ją galima vartoti kaip uždarą prie įvairių valgių. Iš svarainių verdama labai skani ir aromatinga uogienė, džemas, kompotai, želė, marmeladas, cukatai ir kiti konditerijos gaminiai. Iš šviežio svarainio gaminamas ekstraktas, turintis geležies. Juo gydoma nuo mažakraujystės ir kitų ligų. Daug dėmesio svarainio vaisiams skyrė garsus tadžikų gydytojas ir filosofas Ibn Sina (Avicena). Svarainiu jis gydė virškinimo sutrikimus, vartodavo veido spalvai gerinti. Todėl specialiai paruoštas svarainio sultis su medumi ir actu jis rekomendavo apetitui žadinti, „skrandžiui stiprinti" ir esant „silpnoms kepenims". Dėl svarainio vaisių sutraukiamųjų savybių nuo seno natūralūs vaisiai ir nuovirai vartojami nuo viduriavimų ir kraujavimų. Analinės angos įtrūkimai ir tiesiosios žarnos iškritimai gydomi sulčių kompresais. Svarainio vaisių arbata vartojama kaip šlapimą varantis vaistas, sergant vandene. Dabartinėje liaudies medicinoje viduriavimus ir vidaus organų kraujavimus stabdo ir sėklų nuovirais. Užkaukazėje nuo kosulio dažnai geriama sėklų arbata. Svarainio sėklos padengtos matine balsva plėvele, kurioje yra ne daugiau kaip 20% gleivinių medžiagų. Dėl to iš sėklų galima pasidaryti gleivių, kurios minkština ir sutraukia. Jomis gydomas (po 1 valgomąjį šaukštą 3—4 kartus per dieną) gastroenteritas, spazminis kolitas ir meteorizmas, tracheitas ir bronchitas, tepami nudegimai ir sudirginta oda. Jos mažina kitų vaistinių medžiagų vietinį dirginimą ir lėtina jų rezorbciją. Gleivių pasigaminama skalaujant sėklas šiltame vandenyje — 1 stiklinei vandens reikia 10 g sėklų. Sėklų nereikia smulkinti, nes iš jų išsiskirs nuodingas glikozidas amigdalinas (sėklų endosperme yra apie 0,5% amigdalino, suteikiančio joms silpną karčiojo migdolo kvapą). Tekstilės pramonėje svarainio sėklų gleivėmis kartais audiniams suteikiamas blizgesys. Svarainio sėklos vartojamos parfumerijos pramonėje. Iš balsvos svarainio medienos daromi apdailos gaminiai.