Sezamas — sezaminių šeimos krūmas. Jo stiebas status, vidutiniškai 90—140 cm aukščio. Lapai vientisi, pakraščiuose smulkiai dantyti, ant ilgų lapkočių. Žiedai — lapų pažastyse, kartais po tris vienoje vietoje. Jų vainikėlis nuo baltos iki intensyvios violetinės spalvos. Vaisius — iki 3—4 cm ilgio pailga keturbriaunė ar aštuonbriaunė į viršų smailėjanti dėžutė. Sėklos smulkios, panašios į linų, bet jų paviršius matinis. Žydi birželio—rugpjūčio mėnesį, vaisius veda rudenį. Sezamas kilęs iš Afrikos. Matyt, iš Afrikos augalas pateko į Viduržemio pajūrio šalis. Apskritai, sezamas, kaip kultūrinis augalas, jau buvo žinomas senovės Mažosios Azijos šalyse ir Graikijoje. Labai senais laikais jį augino Indijoje ir Pakistane, tačiau Kinijoje jis atsirado tik mūsų eros pradžioje. Iš Indijos sezamas pateko į Vidurinės Azijos rajonus. XVIII a. pabaigoje jo sėklų iš Bucharos atvežė į Rusiją. Sezamo sėklose yra iki 60% vieno iš geriausių maistinių augalinių aliejų. Jis turi iki 48% oleininės ir 36,8% linolinės rūgšties. Be to, sėklos turi 19% baltymų ir 17,5% tirpiųjų angliavandenių. Geriausios sezamo aliejaus rūšys prilygsta provanso aliejui. Nustatyta, kad sezamo aliejus bene vienintelė riebalų rūšis, kurią organizmas pasisavina beveik 100%. Iš jo gaminamas margarinas, kuris vartojamas konditerijoje ir konservų pramonėje. Iš blogiausių aliejaus rūšių gaminamas muilas, o iš degančio aliejaus suodžių — kiniškasis tušas. Konditerijoje vartojamos ir sezamo sėklos: jomis barstomi pyrago gaminiai, jų dedama į rytietiškus saldumynus. Ypač populiari mūsų ir daugelyje kitų Europos ir Amerikos šalių chalva, ji gaminama iš specialiai apdorotų sezamo sėklų tachininės masės. Medicinoje geriausios sezamo aliejaus rūšys vartojamos tirpalų injekcijoms ir išoriniams vaistams: tepalams, pleistrams ir kt. gaminti. Sezamo aliejus didina trombocitų skaičių ir greitina kraujo krešėjimą, todėl juo gydoma hemoraginė diatezė ir Verlhofo liga (po 1 valgomąjį šaukštą 3 kartus per dieną). Liaudies medicinoje jis laikomas labai gera priemone nuo ūmių peršalimų, nuo lėtinio kosulio ir slogos. Tais atvejais patariama kasdien iš ryto išgerti po vieną valgomąjį šaukštą aliejaus. Aliejus dar vartojamas kaip vidurių paleidžiamasis vaistas, nuo skrandžio ir žarnyno dieglių, inkstų uždegimų ir akmenligės, vidinių kraujosruvų ir nuo kirmėlių. Aliejus vartojamas ir kaip išorinis vaistas, jis minkština, .nuskausmina ir mažina niežėjimą. Juo gydomi odos nudegimai ir uždegimai (t. p. ir rožė). Peršalus juo įtrinamą krūtinė, sergant žarnų diegliais — pilvas, skaudant dantims — dantenos. Kartais medicinoje vartojami sezamo lapai. Švieži lapai ar grūstų lapų tyrelė dedama ant uždegimo apimtos odos. Tyrelė iš piene virtų lapų dedama ant pūlinių. Iš pašildytos tyrelės daromi skausmą malšinantys šutiniai ant pilvo, esant diegliams, ant sąnarių — sergant podagra. Acte išmirkytais lapais gydomi niežai. Kinų medicinoje sezamo sėklos vartojamos kaip tonizuojanti ir uždegimus mažinanti priemonė, kaip priešnuodis.