Sedula (pilnai geltonžiedė sedula) — sedulinių šeimos medis arba aukštas krūmas raudonai ruda žieve, kiaušiniškais lapais ir kuokštuose susitelkusiais smulkiais geltonais žiedais. Vaisiai — tamsiai raudoni stambūs ovalūs sultingi kaulavaisiai su pailgu kauliuku. Yra tokių rūšių, kurių vaisiai sveria iki 5 g. Žydi balandžio gegužės mėnesį, vaisiai prinoksta rugpjūčio—rugsėjo mėnesį. Auginama daugelio Europos šalių soduose. Savaime auga pietvakarių Europoje ir Rytų Azijoje. Sedulos krūmai naudojami dekoratyviniams sodiniams. Iš medienos gaminamos tvirtos lazdos, instrumentų rankenėlės ir įvairūs tekinimo gaminiai. Vaisių minkštimas malonaus saldžiarūgščio sutraukiančio skonio. Po šalnų vaisiai skanesni. Juose iki 9% cukrų (gliukozės ir fruktozės), iki 2,9% organinių rūgščių (daugiausia obuolių), pektinų, rauginių, azotinių ir dažinių medžiagų, eterinių aliejų, vitaminų C ir P. Pagal vitamino C kiekį sedula kartais pralenkia juoduosius serbentus: 100 g yra 50 mg askorbininės rūgšties. Kauliuko branduolyje daug riebalų (iki 34%). Vaisiai valgomi švieži ir perdirbti. Iš jų spaudžiamos sultys, verdami sirupai, uogienės, kompotai, džemai, kisieliai, marinatai, gaminamas vynas, užpiltinės, trauktinės, likeriai, dietiniai patiekalai, Nealkoholiniai gėrimai. Prinokę vaisiai renkami, esant sausam orui. Vaisius galima apibarstyti cukrumi ir keletą mėnesių laikyti vėsiai. Gerai laikosi ir šaldyti vaisiai. Galima juos džiovinti, paprastai pavėsyje arba palėpėje. Sedulos „lavašas" — saulėje išdžiovinti papločiai iš vaisių košelės — Kaukaze visur vartojamas kaip prieskonis prie įvairių patiekalų. Neretai šviežių ir džiovintų vaisių dedama į nacionalinius paukštienos patiekalus, idant įgautų savitą skonį ir aromatą. Senovės graikai sedulos vaisius sūdydavo kaip alyvas. Sedulos vaisiais gydomos skrandžio, žarnyno ligos, mat jie sutraukia, juose esantys fitoncidai užmuša šiltinės, dizenterijos ir kai kurias kitas bakterijas. Nuo viduriavimų tinka sedulos vaisių antpilai ir nuovirai, vaisiai, grūsti kartu su sėklomis ir trinti su medumi arba kiaušinio tryniu. Vaikams nuo viduriavimų geriausiai duoti kisielių. Antpilai ir nuovirai gaminami iš 5—10 g sausų vaisių stiklinei vandens, geriami po 1/4 stiklinės 4 kartus per dieną (nuo viduriavimų). Gruzijos mokslininkai pasiūlė gaminti tirštą ekstraktą iš sedulos bei laukinės kriaušės vaisių ir vartoti jį nuo viduriavimų. Iš tokio ekstrakto verdamas kisielius (3 valgomieji šaukštai stiklinei vandens, dedama šiek tiek krakmolo ir cukraus) ir geriamas po '/s stiklinės 3 kartus per dieną. Sedulos vaisiai rekomenduojami, sutrikus medžiagų apykaitai, sergant podagra, mažakraujyste, odos ligomis. Uogienė valgoma nuo peršalimų ir skrandžio ligų. Sedulos lapuose yra 1014% taninų. Šakų ir lapų antpilas (1 valgomas šaukštas stiklinei verdančio vandens, gerti po 1/4 stiklinės 3—4 kartus per dieną) taip pat sutraukia. Be to, liaudies medicinoje jis vartojamas kaip tulžies ir šlapimo skyrimąsi skatinantis vaistas. Anksčiau vietoj chinino sedulos žieve su šaknimi (jį turi glikozido kornino) gydydavo sergančius drugiu. Ir dabar homeopatijoje šviežios sedulos šaknimis gydoma maliarija. Liaudies medicina žiedų tinktūra, vaisių sultimis arba antpilu gydo karštligę. 2ievė kartais vartojama kaip stiprinantis, tonizuojantis ir stimuliuojantis vaistas. Kaukaze iš žievės nuoviru ir miežinių miltų daromi trauklapiai pūliniams gydyti. Armėnijoje pūlinius ir skrandžio bei žarnyno ligas gydo smulkintų kauliukų nuoviru. Kartais kauliukai prieš virimą pakepinami.