Daržinė, arba sėjamoji, salota — graižažiedžių šeimos vienmetė daržovė neaukštu šakotu stiebu, dideliais kiaušiniškais lapais. Kai kurių veislių salotos susuka purią gūžę, jų vidiniai lapai būna švelnūs. Kultūrinė salota, matyt, kilo iš Vakarų Europoje savaime augančios salotų rūšies. Kaip maistinis ir vaistinis augalas, salota buvo žinoma Vidurinės Azijos senovės šalyse. TSRS auginamos vos kelios salotų atmainos ir, deja, negausiai. Auginamos jos atvirame grunte, šiltnamiuose ir inspektuose, todėl jas galima auginti visur. Lapai turi baltymų, cukraus, kalio, kalcio, geležies, fosforo druskų, daug provitamino A (ypač išoriniai žali lapai), vitaminų B1, B2, P, E ir C (iki 0,1%). Laktucinas lapams suteikia kartumo. Salotos labai reikalingos anksti pavasarį, kai dar neužaugę kitos daržovės ir trūksta vitaminų. Salotos valgomos šviežios. Jos turi daug vitaminų ir mineralinių medžiagų, todėl labai tinka vaikams ir nusilpusiems ligoniams. Salotų lapai gaivina ir malšina troškulį, padeda virškinti, saugo nuo vidurių užkietėjimo, varo šlapimą. Jos tinka dietinei mitybai, sergant diabetu. Naudingos salotos pagyvenusiems ir sėdimą darbą dirbantiems žmonėms. Salotos labai tinka nutukusiems, nes jos nekaloringos. Pastebėta, kad gydant šviežiomis salotų sultimis skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligę, gerėja ligonių savijauta ir randėja opos. Nuo seno žinoma, kad pieniškos salotų sultys ramina ir malšina skausmą. Žymus Romos gydytojas Galenas salotomis gydė ligonius ir pats jas vartojo nuo nemigos. Liaudies medicina, padidėjus nervingumui, siūlo 3 kartus per dieną gerti po pusę stiklinės šviežių lapų antpilo (šaukštas susmulkintų lapų stiklinei verdančio vandens, palaikyti kol atšals, perkošti). Nuo neramaus miego ar nemigos tokio antpilo geriama nakčiai po 0,5—1 stiklinės. Salotų sėklos (jų antpilas) skatina maitinančių motinų pieno skyrimąsi