Salieras (Apium graveolens) — skėtinių šeimos dvimetis augalas storu, verpstišku geltonai baltu ar rusvu akytu minkštimu šakniavaisis. Nuo šakniavaisio apatinės dalies į šalis eina daug kuokštinių šaknų. Lapai blizgantys, tamsiai žali, pamatinių lapų lapkočiai ilgi ir mėsingi. Salieras auga beveik visur. Kultūrinis salieras kilęs iš Viduržemio pajūrio, kur pasitaiko jam artima laukinė rūšis. Saliero šaknyje yra eterinio aliejaus (iki 0,1%), asparagino, manito, gleivių, kalio, kalcio, fosforo ir natrio druskų, rūgštynių rūgšties, furokumarinų, cholino, šiek tiek vitaminų C, B1, B2, PP. Lapuose yra vitaminų, eterinio aliejaus. Lapai ir šakniavaisiai, kadangi turi eterinio aliejaus, vartojami kaip prieskonis kulinarijoje ir konservų pramonėje. Salieras suteikia maistui malonų aromatą ir jį šiek tiek vitaminizuoja. Nuo senų laikų saliero šaknys ir sėklos vartojamos kaip šlapimo išsiskyrimą skatinantis ir kaip dirginantis vaistas. Pastebėta, kad džiovintos šaknys ir sėklos blogiau varo šlapimą. Daug' geriau veikia šviežios sultys. Be to, įvairių šalių liaudies medicina šaknų antpilu gerina apetitą ir virškinimą (po 1 valgomąjį šaukštą 3—4 kartus per dieną). Kadangi salieras šiek tiek paleidžia vidurius, jo duodama ir užkietėjus viduriams. Jo duodama, sergant inkstų ligomis, podagra, alergine dilgėline ir dermatitais. Paprastai patariama gerti šviežias šaknų sultis: po 1—2 arbatinius šaukštelius 3 kartus per dieną 30 min prieš valgį. Kartais tos pačios ligos gydomos antpilu. Jis gaminamas šaltu būdu: 2 valgomieji šaukštai smulkintų šaknų užpilami stikline šalto vandens, palaikoma 2 valandas, perkošiama. Antpilo geriama po 1/3 stiklinės 3 kartus per dieną prieš valgį. Odos ligos, pūlingos žaizdos ir opos gydomos šviežiais smulkintais lapais arba salierų tepalu. Pavilgams ir apiplovimams daromas šaknų antpilas.