Rozmarinas — lūpažiedžių šeimos visžalis daugiametis labai šakotas apie 2 m aukščio krūmas linijiškais odiškais lapais ir smulkiais mėlynai violetiniais žiedais, susitelkusiais nedidelėmis netikromis kekėmis. Rozmarinas savaime auga Viduržemio pajūrio šalyse. Augalas yra aštraus skonio ir specifinio kvapo, tai lemia eterinis aliejus (apie 1,2% lapuose ir viršūniniuose ūgliuose), turintis pineno, borneolio, cineolio ir kt. Šviežiais sausais lapais bei ūgliais, kaip prieskoniais, skaninami mėsos, žuvies ir daržovių patiekalai, aromatizuojami duonos ir pyrago gaminiai, arbata, gaivinantys ir alkoholiniai gėrimai. Eterinis aliejus vartojamas parfumerijoje. Nuo senovės rozmarinas vartojamas ir kaip vaistinis augalas. Jo gydomasis veikimas priklauso ne tik nuo eterinio aliejaus, bet ir nuo lapuose esančių alkaloido rozmarino bei ursolino ir rozmarino rūgščių. Vienu populiariausių preparatų ilgą laiką buvo rozmarino vanduo (buvo distiliuojamas spiritu). Ir dabar daugelyje šalių rozmarinas yra vienas svarbiausių vaistinių augalų. Lapų antpilais gydomos ginekologinės ligos, ypač kai sutrikęs mėnesinių ciklas, nerviniai sutrikimai klimakso metu, širdies neurozės, nusilpimas, galvos sukimasis, atminties susilpnėjimas. Be to, antpilas skatina tulžies išsiskyrimą. Liaudies medicinoje lapų antpilais dar gydoma astma ir viršutinių kvėpavimo takų ligos, lėtiniai skrandžio katarai, meteorizmas. Rozmarino tepalai, antpilo kompresai ir vonios vartojami nuo podagros, neuritų ir neuralginių skausmų, prasidėjusių peršalus, taip pat lėtai gyjančioms žaizdoms, furunkulams gydyti. Antpilu skalaujama gerklė, esant ryklės ir gerklų uždegimui. Antpilui imama 2 arbatiniai šaukšteliai smulkintų lapų 1 stiklinei verdančio vandens. Dienai reikia išgerti 1 stiklinę per 3—4 kartus.