Ridikai
Ridikas (Raphanus sativus, hybernus) — kryžmažiedžių šeimos dvimetis augalas storomis, baltomis arba tamsiomis aštraus skonio šaknimis. Vienmečio ridikėlio — ridiko atmainos — šaknys ne tokio aštraus skonio.
Šios daržovės vardas kilo iš lotyniško žodžio radix, reiškiančio šaknį. Ridikas buvo auginamas jau senovės Egipte. Romos istorikas ir rašytojas Plinijus rašė, kad egiptiečiai iš jo sėklų gaudavo aliejų, todėl jiems ridikas buvo viena svarbiausių kultūrų. Buvo vartojamos ir jo šaknys.
Yra daug ridikų ir ridikėlių veislių. Jos skiriasi šakniavaisių skoniu, forma, spalva, subrendimo laiku. Šakniavaisiai vartojami salotoms ir prieskoniams. Ridikų ir ridikėlių skonis priklauso nuo eterinių aliejų, o aštrumas — nuo glikozidų. Ridikai turi cukraus, ląstelienos, riebalų, fermentų, cholino, vitaminų C (0,12%) ir B1, nemažai kalio druskų. Ridikėliai vitaminų turi daugiau negu ridikai, tai labai svarbu pavasarį. Ridiko vertė didesnė žiemą ir ankstyvą pavasari, kada labai trūksta vitaminų.
Dar senovės Graikijos mokslininkas Dioskoridas pažymėjo, kad ridikai padeda virškinti, o Galenas siūlė jais gerinti apetitą. Ridikai stimuliuoja skrandžio sulčių skyrimąsi, dėl to lengviau virškinti. Ląsteliena sužadina žarnyno peristaltiką ir padeda pašalinti cholesteriną — tai labai svarbu aterosklerozės profilaktikai. Sergant opalige, skrandžio ir žarnyno bei kepenų uždegimais, sunkiais širdies pakenkimais, valgyti ridikų ir ridikėlių nepatariama.
Liaudies medicina ridiku gydo daugelį ligų. Sergant kokliušu, viršutinių kvėpavimo takų kataru ir bronchitu, geriamos ridikų sultys su medumi arba cukrumi (1:1) atsikosėjimui ir kosuliui raminti (po šaukštą 3—4 kartus per dieną). Sultys geriamos ir sergant plaučių tuberkulioze. Kartais jos gaminamos tokiu būdu: didelis sveikas ridikas išgremžiamas ir į jį įdedama medaus (arba cukraus), jis greitai susimaišo su ridiko sultimis. Tokių sulčių geriama 0,5—1,5 stiklinės per dieną, sergant plaučių ligomis, taip pat kaip šlapimą varančius ir „tirpdančius" vaistus nuo šlapimtakių akmenligės. Anksčiau ridikų sultis su medumi gydytojai skyrė ne tik nuo inkstų ir šlapimo takų, bet ir nuo tulžies pūslės akmenligės ir podagros. Tulžies išsiskyrimui skatinti juodojo ridiko sultys, praskiestos vandeniu, geriamos 30—40 min prieš valgį.
Sultys vartojamos ir kaip išoriniai vaistai. Jomis įtrinamos skaudamos vietos, sergant reumatu, podagra, miozitais, neuritais ir radikulitais. Nuo reumato liaudis kartais gamina tokį mišinį: 3 tūrio dalys ridikų sulčių, 2 dalys medaus, 1 dalis degtinės ir druskos (apie 1 šaukštą 0,5 litro mišinio). Po pirties (geriausiai prieš miegą) geriamos 1—2 taurelės tokio mišinio, juo įtrinami nesveiki sąnariai.
Tarkuoti ridikai ir jų sultys skatina pūliuojančių opų ir žaizdų gijimą. Tikriausiai toks jų veikimas priklauso nuo ridikuose esančios stiprios baktericidinės medžiagos — lizocimo. Mikrobus gerai naikina ir ridikų, ypač juodųjų, sėklos. Jos susmulkinamos ir ištrinamos, įpylus šiek tiek vandens. Šia košele gydomos sunkiai gyjančios pūlinės žaizdos, opos ir egzemos. Sėklų arba šaknų degtinės antpilas vartojamas nuo strazdanų.
Receptai su >>