Raudonasis serbentas, kaip ir baltasis serbentas — uolaskėlinių šeimos krūmas. Jo lapai odiški, skiautėti, žiedai žalsvos arba purpurinės spalvos. Vaisiai — apvalios raudonos sultingos uogos, susitelkusios nusvirusiomis kekėmis. Žydi gegužės, uogos sunoksta liepos—rugpjūčio mėnesį. Raudonasis serbentas pirmą kartą literatūroje paminėtas XIV a. Kaip ir juodasis serbentas, iš pradžių jis buvo laikomas tik gydomuoju augalu, o kaip maistinis augalas pradėtas auginti gerokai vėliau. Dabar išvesta daug raudonojo serbento veislių, jis auginamas visame pasaulyje. Serbentas auginamas ir kaip dekoratyvinis krūmas. Raudonojo serbento uogose yra nuo 4 iki 11% ir daugiau cukraus, iki 3,8% organinių rūgščių, mineralinių druskų, pektininių ir rauginių medžiagų, vitaminų C ir P. Uogos valgomos šviežios, iš jų gaminamos sultys, kompotai, uogienė, tyrė, želė, marmeladas, vynai, jos vartojamos konditerijos pramonėje. Uogos tinka dietinei mitybai ir vaikams. Kad uogos išsilaikytų kelis mėnesius šviežios, jos apibarstomos cukrumi ir laikomos vėsiai. Serbentų sultys gerai malšina troškulį. Uogos ir sultys gerai žadina apetitą. Jos aktyvina žarnyno peristaltiką ir gali būti vartojamos nuo ilgalaikių vidurių užkietėjimų. Sultys sukelia prakaitavimą, todėl vartojamos peršalus. Raudonųjų serbentų sultys skatina šlapimo rūgšties druskų pašalinimą iš organizmo. Pagal cheminę sudėtį raudonojo serbento uogos panašios į baltojo serbento uogas, tačiau vitaminų pastarosios turi mažiau. Pavyzdžiui, kad būtų patenkintas organizmo paros poreikis vitaminui C, suaugusiam žmogui pakanka suvalgyti tik 150 g raudonųjų serbentų, o baltųjų reikia 6—7 kartus daugiau.