Raktažolė (pavasarinė), (lot. Primula veris) daugiametis žolinis augalas. Aukštis 15—30 cm, su pamatinių lapų skrotele ir trumpu šakniastiebiu. Lapai — kiaušiniški arba kiaušiniškai pailgi, raukšlėti, susiaurėję į kotą. Trumpais plaukeliais apaugę lapai padidėja po žydėjimo. Žiedai — ryškiai geltoni, medaus kvapo, susitelkę ilgo žiedkočio viršūnėje po 5—13 skėtiniame žiedyne. Žydi gegužės—birželio mėnesiais. Vaisius — ruda kiaušiniška dėžutė. Auga ąžuolynuose, kalvų šlaituose, krūmų sąžalynuose, upių krantuose ir sausose pievose. Raktažolės, o jų yra keletas rūšių,— mūsų žolinių augalų čempionai pagal askorbino rūgšties kiekį. Pavasarinė raktažolė žinoma nuo senų laikų. Senovės graikai ją vadindavo dvylikos dievų gėle. Jie manė, kad augalas yra Olimpo gydomoji gėlė. Raktažolės lapuose yra askorbino rūgšties, karotino, saponinų, flavonoidų, šakniastiebyje — eterinių aliejų, glikozidų, saponinų ir alkoholių. Raktažolės lapai renkami pavasarį, žydėjimo laikotarpiu, o šakniastiebiai su šaknimis — rudenį. Vartojama medicinoje. Lapai vartojami kaip vitaminų žaliava, vertinga dėl to, kad ją galima paruošti anksti pavasarį antpilų pavidalu, kai nėra kitų vitamino C šaltinių. Rekomenduojama vartoti sergant hipovitaminoze, mažakraujyste ir esant bendram silpnumui. Šakniastiebis turi prakaitą varančių, karštį mažinančių ir atsikosėjimą palengvinančių savybių. Raktažolė nuo senų laikų vartojama sergant peršalima ligomis, lėtiniu vidurių užkietėjimu, migrena, kaip prakaitą varantis vaistas, sutinus. Žiedų nuoviras geriamas sergant širdies ligomis ir nuo kosulio. Vartojama maistui. Vartojami jauni lapeliai, kai dar nėra kitokių žalumynų.