Rabarbaras — rūgtinių šeimos daugiametis žolinis augalas, išaugantis 1,5—2,5 m aukščio. Šakniastiebis trumpas, šaknys stambios, mėsingos, geltonos. Stiebai tiesūs, išmarginti rusvomis dėmelėmis. Lapai stambūs, ilgais sultingais lapkočiais, prie šaknų sudaro skrotelę. 2iedai smulkūs, susitelkę šluotelės pavidalo žiedynais. Spėjama, kad rabarbaras kilęs iš Centrinės Kinijos. Iš ten rusų keliautojas N. Pševalskis atsivežė jo į Rusiją. Į Europą rabarbarų iš Indijos viduramžiais atvežė vienuoliai keliautojai. Aprašomoji rūšis kilusi iš Balkanų. Vakarų Europos šalys rabarbarą ėmė auginti maždaug nuo XVIII a. vidurio. Dabar šiose šalyse auginamos įvairios rabarbaro veislės. Mūsų šalyje rabarbaras menkai tevartojamas. Valgomi tik jauni ne ilgesni kaip 30— 70 cm lapkočiai. Jie turi obuolių (iki 2,5%), rūgštynių ir kitų organinių rūgščių, daug kalio druskų, vitaminų C ir P bei kitų medžiagų. Anksti pavasarį, kada labai trūksta vitaminų, rabarbaro lapkočiai pakeičia uogas. Derlių galima pradėti imti 20—25 dieną, nutirpus sniegui. Iš lapkočių gaminami kisieliai, kompotai, uogienės, padažai ir konditerijos gaminiai. Iš rabarbarų galima pagaminti tyrelę, tinkančią ilgesniam laikymui. Nuo lapkočių nuskutama odelė, jie plaunami ir smulkinami. Į emaliuotą puodą įpilama šiek tiek vandens, užverdamą, įdedama cukraus ir dedami susmulkinti rabarbarai. Verdama nuolat maišant tol, kol rabarbarai suminkštėja, tada jie pertrinami per sietą (kiaurasamtį). Paruošta tyrelė supilama į stiklainius ir uždengiama. 1 1 stiklainiui imama 800 g paruoštų rabarbarų, 120 g cukraus ir 100 g vandens. Laikyti tyrelę reikia vėsiai. Rabarbaras maistui nelabai tinkamas, nes turi rūgštynių rūgšties ir todėl yra toksiškas. 3—4 g šios rūgšties vaikui yra pavojingi. Tačiau apsinuodyti galima tik suvalgius labai daug rabarbarų, o tai atsitinka labai retai. Apsinuodijusieji be pertrūkio vemia, paskui jiems prasideda traukuliai. Pasirodžius pirmiesiems apsinuodijimo požymiams, būtina iškviesti gydytoją arba nugabenti nukentėjusįjį į artimiausią medicinos įstaigą. Rabarbarai vaistams pradėti vartoti anksčiau negu maistui. Ir šiandien rabarbaro šakniastiebiai ir šaknys vartojami vaistams. Dažniausiai vartojamos ne pontinio rabarbaro, bet kitų rūšių — vaistinio ir daržovinio rabarbaro šaknys. Jos turi biologiškai aktyvių glikozidų, dervinių ir dažinių medžiagų. Vieni glikozidai — tanoglikozidai — turi sutraukiančiųjų savybių, kiti — antraglikozidai — paleidžiamųjų. Jos pasireiškia tik po 8—10 h, išgėrus rabarbaro. Nuo lėtinio vidurių užkietėjimo geriama miltelių (0,1— 0,3 g vienam kartui) arba sauso ekstrakto, sirupo ir šaknų tinktūros. Jie vartojami, kai silpna žarnyno peristaltika ir kaupiasi dujos. Du tris kartus mažesnė tų preparatų dozė sukelia priešingą efektą ir vartojama viduriams kietinti. Tanoglikozidai, kietinantys vidurius, turi ir antiseptinių savybių.