Pistacija — žagreninių šeimos medis arba krūmas. Vainikas tankus, lapai neporiniai plunksniški, žiedai susitelkę šluotelėmis. Vaisius — beveik rutuliškas vienasėklis kaulavaisis, tvirtu kevalu ir minkštu branduoliu. Žydi pavasarį, vaisiai subręsta liepos—rugsėjo mėnesį. Manoma, kad kultūrinė pistacija kilusi iš Sirijos. Europoje apie ją sužinota po Aleksandro Makedoniečio žygių. Dabartinis augalo pavadinimas kilo Graikijoje III a. pr. m. e. pabaigoje. Viduržemio jūros šalyse pistacijos nemažai auginama ir dabar. Pistacija — vertingas riešutinis augalas. Jos sėklose yra iki 60% ir daugiau riebiojo aliejaus, kurio 4/5 sudaro nesočiosios rūgštys, apie 24% baltymų, 4,6% ląstelienos, mineralinių druskų ir kt. Jos skonis ir kvapas malonus, ji valgoma šviežia, sūdyta arba kepta. Sėklų dedama į valgomuosius ledus, tortus, marcipanus, iš jų daromas kavos pakaitalas. Aukštos kokybės nedžiūstantis pistacijų aliejus vartojamas saldumynams ir dešroms gaminti, parfumerijoje ir medicinoje. Svarbios reikšmės liaudies ūkiui turi galų — pistacijos lapų ataugų, kurios susidaro nuo amarų įkandimų, panaudojimas. Jose yra iki 50% rauginių medžiagų. Jos vartojamos, rauginant geriausių rūšių odas. Iš galų taip pat gaminami puikūs avietiniai dažai kilimams ir šilko gaminiams, mėlyni ir juodi dažai tekstilei dažyti. Pistacijos medienos sakai ir riebusis aliejus — vertinga žaliava lakų ir dažų pramonei.