Pipirmėtė — lūpažiedžių šeimos daugiametis žolinis augalas tiesiais šakotais iki 1 m aukščio stiebais, pailgais lapais ir rožiniais žiedais, susitelkusiais į varpišką žiedyną. Žydi liepos—rugpjūčio mėn. Savaime augančios pipirmėtės nepasitaiko. Matyt, ji kilo sukryžminus kitas mėtų rūšis dar prieš mūsų erą. Daugelį metų naudota kaip maistinis augalas, pipirmėtė tapo svarbia vaistažole. Tačiau auginti ji buvo pradėta tik prieš 250 metų. Yra kelios pipirmėtės veislės, kurių maistinė ir vaistinė vertė priklauso nuo jose esančio eterinio aliejaus. Šio aliejaus svarbiausia dalis yra mentolas. Pipirmėtės lapai ir žiedai kulinarijoje vartojami kaip prieskonis salotoms, sūriams, sriuboms, mėsos, vaisių, daržovių patiekalams. Švieži žalumynai smulkiai supjaustomi, iš džiovintų daromi milteliai. Pipirmėtė suteikia maistui gaivinantį skonį ir malonų kvapą. Pipirmėtės dedama į miltinius kepinius ir duonos girą. Pipirmėtė neleidžia pienui rūgti. Eterinis aliejus gaminamas distiliuojant vandens garais. Jis vartojamas konditerijos ir likerių degtinės pramonėje ir parfumerijoje, jo dedama į dantų miltelius ir pastas. Juose mentolas ne tik gaivina, bet ir dezinfekuoja. Mentolas refleksiškai išplečia širdies, galvos smegenų, plaučių kraujagysles. Jis siaurina periferines kraujagysles ir mažina nervų galūnių jautrumą. Dėl šių savybių mentolas medicinoje vartojamas labai įvairiai. Geriamas nuo stenokardijos ir kaip raminantis vaistas. Mentolo dedama į validolą, valokardiną ir Zelenino lašus. Kaip skausmą mažinančio ir raminančio vaisto jo dedama į spiritinius ir aliejinius tirpalus nuo neuralginių skaus . mų ir spazminės migrenos, odos niežulio. Nuo migrenos taip pat vartojami „mentolo pieštukai", kuriais įtrinamą smilkinių oda. Daromos mentolo tirpalo aliejuje inhaliacijos, juo tepama gleivinė, prasidėjus viršutinių kvėpavimo takų uždegimams, peršalus ir dėl kitų priežasčių; jis lašinamas nuo slogos. Pipirmėtės džiovintų lapų antpilo duodama nuo pykinimo ir tulžies išsiskyrimui skatinti. Pipirmėtės lapų dedama į tulžies išsiskyrimą skatinančias arbatas (vaistažolių mišinius). Pipirmėtės lašai, t. y. jos tinktūra, geriami (po 10—15 lašų į vidų) nuo pykinimo ir vėmimo, virškinimui gerinti. Pipirmėtės lapų vandeniu skalaujama burna ir gerinamas mikstūrų skonis. Įvairių šalių liaudies medicinoje pipirmėtė vartojama nuo pykinimo, vėmimo ir viduriavimų, esant skrandžio ir žarnyno uždegimams, ypač kai atsiranda skausmingi diegliai ir žarnyne susidaro daug dujų. Sergant lėtiniais skrandžio sutrikimais, rytais rekomenduojama gerti šilto jos antpilo. Pipirmėtės duodama, sutrikus kepenų bei tulžies pūslės (skausmui mažinti ir tulžies išsiskyrimui skatinti) veiklai, ir kaip raminančio vaisto nuo įvairių nervinių sutrikimų, ypač nuo nemigos. Pipirmėtės antpilą galima gaminti iš 2—3 arbatinių šaukštelių lapų stiklinei verdančio vandens ir jį gerinti lygiomis porcijomis per dieną. Užkaukazės liaudies medicina žaizdas gydo ir tulžies išsiskyrimą skatina savaimę augančios taškuotosios ir ilgalapės mėtos žole. Manoma, kad pipirmėtė didina pieno išsiskyrimą moterims, o pavirinta su actu varo kirmėles. Granatų sultyse pavirinta pipirmėte gydomi niežai. Iš jos lapų daromos aromatinės vonios, pavilgai nuo sumušimų, limfinių mazgų uždegimų, reumato. Lapų nuoviro garai inhaliuojami, kai skauda žiotis ir ryklę. Pipirmėtės arbatos anksčiau gerdavo nuo gripo. Ji buvo laikoma geriausia iš „vidinių šildančių vaistų".