Petražolė (Petroselinum crispum)— skėtinių šeimos dvimetis 50—100 cm aukščio augalas 2—3 kartus plunksniškai suskaldytais lapais ir smulkiais baltais, susitelkusiais skėčiais žiedais. Žydi birželio— rugpjūčio mėnesį. Vaisiai smulkūs, pilkšvai žali, kartoki. Jie renkami liepos—rugsėjo mėnesį. Šaknis — verpstiška, gelsvai balta ar blyškiai ruda iš išorės ir balta pjūvyje. Šaknies struktūra tokia pati kaip ir morkos. Augalas malonaus savito kvapo. Petražolė kilusi, matyt, iš Viduržemio pajūrio šalių. Ten šio augalo dar pasitaiko augančio savaime. Iš Graikijos augalas paplito po visą pasaulį. Viduramžiais petražolė, kaip prieskoninis augalas, jau buvo auginama beveik visose Europos šalyse. Šiuo metu Augalui specifinį kvapą suteikia kvapusis aliejus, turintis apiolio, mirističino ir kitų medžiagų. Eterinio aliejaus daugiausia yra vaisiuose (iki 7%). Juose taip pat yra riebiojo aliejaus (iki 22%), flavonoidų ir glikozidų, o šaknyse ir lapuose — vitamino C, provitamino A, mineralinių druskų. Daugiausia vitamino C lapuose. Petražolės žalumynai, ypač lapinių rūšių, plačiai vartojami kulinarijoje kaip garnyras ir pagardas. Supjaustytų šviežių žalumynų dedama į pirmuosius ir antruosius patiekalus (išskyrus pieniškus). Jie ne tik pagražina ir aromatizuoja valgį, bet ir vitaminizuoja. Kad sriubos ir sultiniai maloniai kvepėtų, žalumynų (dažnai kartu su krapais) įdedama 5—10 min prieš baigiant virti. Saldi ir aromatinga petražolės šaknis kulinarijoje vartojama dar dažniau negu žalumynai. Jos dedama ne tik į sriubas ir sultinius, bet ir į žuvies ir mėsos patiekalus, padažus jiems. Kad petražolių turėtume žiemą ir pavasarį, žalumynai ir smulkiai pjaustyti šakniavaisiai džiovinami. Džiovintos petražolės ilgai išlaiko prieskonines savybes. Petražolė vartojama ir konservų pramonėje. Augalą įvairiai vartoja liaudies medicina. Nuo seno tradicinėje medicinoje petražole žadinamas apetitas ir gerinamas virškinimas. Labai dažnai sėklomis varomas šlapimas, sergant vandene, inkstų ir šlapimo pūslės akmenlige, esant pabrinkimams dėl širdies nepakankamumo. Panašiai augalas naudojamas ir homeopatijoje. Sėklos vartojamos, sutrikus mėnesinių ciklui (kai kuriais atvejais), esant skausmingoms mėnesinėms, prostatos uždegimui ir kaip prakaitavimą skatinantis vaistas. Smulkintos sėklos sumalamos į miltelius. Iš jų dažniausiai daromas nuoviras pagal šį receptą: imama 4 arbatiniai šaukšteliai sėklų stiklinei verdančio vandens, verdama 15 min, atvėsinama, perkošiama ir geriama po valgomąjį šaukštą 4—6 kartus per dieną. Vaikams nuoviras dozuojamas arbatiniais šaukšteliais. Galima gerti ir šaltu būdu pagamintą antpilą: arbatinis šaukštelis sėklų užpilamas stikline vandens, laikoma 8 h. Tokio antpilo po 1/4 stiklinės geriama 4 kartus per dieną. Kartais vietoj sėklų panaudojama petražolės žolė ir šaknys. Iš jų daromas antpilas, imant 20 g susmulkintos žaliavos stiklinei verdančio vandens, ir geriamas po 1/3 stiklinės 3 kartus per dieną prieš valgį. Vietoj antpilo kartais duodama šviežių petražolės žolės sulčių: po 2 arbatinius šaukštelius 3—5 kartus per dieną. Sultys kartais geriamos kaip vaistas nuo karščiavimo. Kad daugelį amžių petražole sėkmingai gydoma, dabar galima paaiškinti jos chemine sudėtimi ir patvirtinti farmakologiniais tyrimais. Pvz., nustatyta, kad eterinio aliejaus medžiagos gerokai padidina šlapimo išsiskyrimą bandomiesiems gyvuliams. Eksperimentai rodo, kad šaknų, ypač lapų, ištraukos stimuliuoja gimdos raumenis, gerina kvėpavimą ir širdies darbą. Petražolė vartojama ir kaip išorinis vaistas. Švieži lapai ar suvilgyti sultyse vatos tamponėliai dedami ant uodų ir bičių įgėlimų. Nuo parazitų (utėlių) daromas tepalas iš sulčių ar tiršto vaisių nuoviro (2 dalys sulčių ir 3—4 dalys vazelino). Petražolės antpilais ir nuovirais plaunamas veidas. Šlakams ir tamsioms pigmentinėms dėmėms pašalinti rekomenduojama ryte ir vakare valyti odą stipriu šaknų nuoviru, sumaišytu su citrinos sultimis. Odai balinti reikia kasdien plauti veidą šviežių petražolių sultimis.