Šio augalo vardas, kuri jam davė graikai ir romėnai, rodo, kad jis kilęs iš Persijos. Iš čia augalas paplito ir į Vidurinės Azijos šalis, kur persikus jau seniai augino. Tačiau dabar nustatyta, kad persikai kilę iš Rytų Azijos, galbūt Kinijos, subtropikų. Tai erškėtinių šeimos nedidelis medis. Jo žievė rausvai raudona, vainikas platus, lapai elipsiški, smailiaviršūniai. Vaisius — stambus, aksominiai pūkuotas kaulavaisis, kurio minkštimas sultingas, saldus, aromatingas (baltas, oranžinis, oranžiniai rausvas). Kauliukas stambus, gruoblėtas, sėkla karti, kvepia migdolu. Vaisiai, nelygu kokia veislė, prinoksta birželio ar net rugsėjo mėnesį. Vaisiuose yra iki 15% cukraus, obuolių, vyno, chino ir citrinos rūgščių, eterinio aliejaus, kalio, geležies, vitaminų C, B grupės ir karotino. Sėklos turi iki 57% riebiojo aliejaus, eterinio aliejaus (karčiųjų migdolų), glikozido amigdalino ir kitų medžiagų. Švieži persikai valgomi žali arba konservuoti. Iš jų verdami kompotai, uogienės. Persikų sultys labai skanios, jų duodama vaikams ir ligoniams. Persikai stiprina virškinimo liaukų sekreciją ir gerina virškinimą, tačiau jų negalima valgyti sergantiems cukralige ir nutukusiems žmonėms. Persikai labai tinka sergantiems širdies ligomis, mat jie turi daug kalio. Persikų aliejus labai vertinamas farmacijos pramonėje. Jis, kaip ir abrikosų aliejus, tirpdo kai kuriuos po oda ir raumenis leidžiamus vaistus. Jis naudojamas ir skystiems tepalams gaminti. Liaudies medicina gydo persiko lapų ir žiedų nuovirais. Lapų nuovirai ar šviežios jų sultys geriamos, sergant reumatu, galvos skausmais, kai kuriomis skrandžio ir žarnyno ligomis. Žiedai vartojami kaip vidurius paleidžiantys ir šlapimą varantys vaistai. Karštos lapų nuoviro vonelės daromos, sergant egzema.