Obuolių skonis labai priklauso nuo juose esančio cukraus (daugiausia fruktozės), organinių rūgščių (obuolių ir citrinos), organinių medžiagų kiekio ir santykio. Aromatą jiems suteikia eteriniai aliejai. Nors obuoliai nekaloringi ir vitaminų juose nedaug (turi šiek tiek vitaminų C, B1, P, A), jie labai naudingi organizmui, nes be šių medžiagų jie dar turi ląstelienos, daug pektino, mineralinių druskų (geležies, mangano, kalio, natrio, kalcio), fitoncidų ir kitų medžiagų. Obuoliai valgomi žali ir perdirbti. Labai skanūs mirkyti ir marinuoti obuoliai. Iš obuolių daromi kompotai, piurė, uogienė, tyrė, pastilė, marmeladas, actas, gira, sidras, vynas. Labai daug gaminama obuolių sulčių — malonaus saldžiarūgščio gėrimo, jame yra beveik visos iš obuolių ekstrahuotos žmogui naudingos medžiagos. Dėl didelio pektino kiekio šviežiai sutarkuoti žali obuoliai yra vienas geriausių vaistų nuo viduriavimo. Jais gydomi ūmūs ir lėtiniai storosios žarnos uždegimai ir kitos, ypač vaikų, žarnų ligos. Kaukazo liaudies medicina obuolių sultimis ir sidru gydo skrandžio ir žarnų ligas. Gydomasis poveikis aiškinamas tuo, kad obuoliai turi uždegimą mažinančių ir mikrobus žudančių savybių. Vartojant obuolius dėl pektino ir mikrobus žudančių savybių, negalima pamiršti ir jų cheminės sudėties ypatumų. Pvz., nors antaninių ir kai kurių kitų rūšių rūgščių obuolių fitoncidai stipriai veikia, žarnyno ligas geriau gydyti saldžiųjų veislių obuoliais — didelis organinių rūgščių kiekis gali nepageidautinai sustiprinti peristaltiką. Obuoliai naudingi, kai sutrinka širdies ir kraujagyslių veikla. Kaip nekaloringas produktas jie labai vertingi nutukusiųjų dietai. Gydytojai rekomenduoja iškrovos dieną suvalgyti 1,5—2 kg obuolių. Obuolius vartoti patariama protinį ir kitokį nejudrų darbą dirbantiems žmonėms. Nors vitaminų obuoliuose paprastai mažai, tačiau kai kurios jų veislės gali būti papildomas vitamino C šaltinis. Jo daugiausia turi antaniniai, baltieji alyviniai, Tūlos ir kai kurių kitų veislių, augančių daugiausia vidurio juostoje, obuoliai. Ilgai laikomuose natūraliuose obuoliuose vitamino C kiekis nuolat mažėja. Pvz., 100 dienų išlaikytuose antaniniuose obuoliuose lieka tik 28% buvusios askorbininės rūgšties. Tačiau konservuotuose obuoliuose ir obuolių kompote vitaminas C išlieka labai ilgai. Netgi po dvejų metų konservuotų obuolių kompote lieka apie 70% buvusio šio vitamino kiekio. Žinoma, kad vitaminai C ir P kartu palankiai veikia aterosklerozę, hipertoninę ligą ir kitas ligas. Gaila, kad tik kai kurios veislės turi pakankamai šių vitaminų. Dietinėje mityboje ir liaudies medicinoje vartojami ir laukiniai obuoliai. Obuoliai naudingi, sergant mažakraujyste. Iš rūgščių obuolių sulčių (pridėjus 2 dalis geležies 100 dalių sulčių) gaunamas geležies malato ekstraktas, kuris vartojamas nuo mažakraujystės. Žali, kepti arba virti obuoliai, vartojami kaip šlapimą varantys vaistai, sergant vandene. Obuolių nuoviras arba arbata lengvina kosulį ir mažina užkimimą po peršalimo. Obuoliuose esančios kalio druskos ir taninas stabdo šlapimo rūgšties susidarymą organizme. Todėl obuolių nuovirus ir arbatą naudinga ilgą laiką gerti, sergant podagra ir šlapimtakių akmenlige. Obuolių žievės arbata geriama kaip raminantis vaistas ir nutukus. Obuoliai vartojami ir kaip išoriniai vaistai. Liaudies medicinoje žalių obuolių skiautelės arba šviežia košelė dedama ant nudegimų, nušalimų ir ilgai negyjančių opų. Lūpų ir krūtų spenelių įdrėskimai, įbrėžimai kartais gydomi sutarkuotų obuolių ir sviesto tepalu. Sergant lengva diabeto forma, kartu su kitais vaistais kartais gali būti naudingos obelų šaknys. Jų žievėje yra glikozido floricino, kuris šiek tiek mažina šlapime cukraus kiekį sergantiems diabetu. Liaudies medicinoje peršalus ir užkimus patariama išgerti džiovintų obelų lapų antpilo (1:10). Antpilas paskaninamas cukrumi. Jo geriama šilto po pusę stiklinės kas 2 valandas.