Moliūgas — moliūginių šeimos dvimetis augalas ilgais šliaužiančiais stiebais, penkiaskiaučiais lapais, stambiais geltonais žiedais, dideliais rutuliškais arba ovaliais vaisiais, kurių minkštime yra daug gelsvai baltų sėklų. Auginami moliūgai beveik visose TSRS srityse. Įvairiomis jo veislėmis daugiausia šeriami gyvuliai. Maistui dabar jie vartojami mažai, nors maistui jie buvo pradėti vartoti anksčiau negu pašarui. Pavyzdžiui, Meksikos gyventojai moliūgus valgė maždaug 3000 m. pr. m. e. Kai kurios moliūgo rūšys buvo gerai žinomos ir senovės Egipte. Moliūgai valgomi virti, kepti ir marinuoti. Ypač populiari sorų kruopų košė su moliūgu. 92% moliūgo sudaro vanduo, vaisiaus minkštimas turi cukraus, kalio, kalcio, magnio ir geležies druskų, vitaminų C, B1, B2, PP ir provitamino A, o sėklos — 36—52% riebiojo aliejaus, fitosterinų, dervinių medžiagų, organinių rūgščių. Kadangi moliūgai turi nedaug organinių rūgščių ir ląstelienos (0,7 %), juos patariama valgyti, sergant skrandžio ir žarnyno ligomis, o dideli pektino kiekiai ypač gerai gydo storųjų žarnų uždegimą. Juos labai naudinga valgyti, sergant ateroskleroze, nes padeda iš organizmo pašalinti cholesteriną. Šviežias moliūgų minkštimas gerina žarnyno veiklą ir valgomas, kai užkietėję viduriai (iki 0,5 kg per dieną): Kadangi moliūgai nekaloringi, juos siūloma valgyti nutukus. Moliūgai skatina šlapimo išsiskyrimą, todėl jais galima gydyti pabrinkimus, atsiradusius dėl širdies ir kraujagyslių bei kai kurių inkstų ir šlapimo pūslės ligų. Pabrinkimams gydyti 2 kartus per dieną valgoma virto minkštimo tyrelės. Liaudies medicina nuo inkstų ir kepenų ligų pataria gerti šviežias minkštimo sultis (po 0,5—1 stiklinę per dieną). Nuo nemigos arba neramaus miego rekomenduojama nakčiai išgerti taurelę moliūgų nuoviro su medumi. Sutrinto minkštimo tyrelė dedama ant odos, sergant egzema ar nusideginus. Danijos liaudies medicina moliūgu gydo karštligę. Kad ir labai įvairiai vartojamas moliūgo vaisiaus minkštimas, jau apie 150 metų medicinai svarbesnės yra moliūgų sėklos. Dar viduramžiais buvo manoma, kad moliūgų sėklos žudo helmintus. 1820 metais gydytojai tai patvirtino. Nuo to laiko valytos moliūgų sėklos vartojamos kaspinuočiams ir, šiek tiek rečiau, apvaliosioms kirmėlėms varyti. Stipriau veikia plikasėklio moliūgo sėklos. Nuo šviežių arba ore išdžiovintų sėklų nulupama kietoji žievelė, bet paliekama plona žalsva plėvelė, sėklos sutrinamos. Sutrintos sėklos sumaišomos su medumi arba uogiene (300 g sėklų imama 100 g medaus ar uogienės) ir sumaitinamos ligoniui nedideliais kiekiais per valandą. Ligonis turi būti nevalgęs. Maždaug po 3 h duodama vidurių paleidžiamosios druskos, po to daroma klizma. Sėklų dozė 3—4 metų vaikams — 75 g, 10 metų — 150 g. Kirmėlėms varyti tinka ir moliūgų sėklų nuoviras. Verdamas jis taip: 500 g susmulkintų nevalytų sėklų užpilama 1L vandens ir laikoma karšto vandens vonelėje (neužvirinus) 2 h. Po to susmulkintų sėklų likutis nuspaudžiamas, nuoviras 10 min aušinamas, košiamas ir išgeriamas nedidelėmis porcijomis per valandą. Kad nuoviras būtų skanesnis, galimą jį pasaldinti. Išgėrus visą nuovirą, po 2 h duodama vidurių paleidžiamosios druskos. 10 metų vaikams nuoviras verdamas iš 300 g sėklų, 5—7 metų — iš 200 g, iki 5 metų iš 100—150 g (proporcingai mažinamas ir vandens kiekis). Kirmėlių varymui skirtos sėklos laikomos ne daugiau kaip du metus. Nors moliūgų sėklos kartais ir ne taip efektyviai gydo kaip kiti antihelmintai, bet jos visai nekenksmingos. Ligoniai tokį gydymą lengviau pakelia. Daržoviniams moliūgams priklauso aguročiai ir patisonai. Aguročiai valgomi virti ir kepti. Iš jų daroma skani ikra. Ją gamina konservų pramonė, tačiau jos galima pasigaminti ir patiems. Konservuoti aguročiai dar būna kepti ir įdaryti. Aguročiais rekomenduojama gydytis nuo pabrinkimų, kadangi juose yra daug kalio: jis padeda iš organizmo pašalinti skysčius. Azerbaidžane aguročių (ir moliūgų) žiedų nuovirais gydomos žaizdos. Mūsų šalyje mažiau auginama ir vartojama patisonų, nors jie yra švelnesni ir skanesni už aguročius. Jaunas patisonų užuomazgas galima valgyti šviežias, bet dažniau jas valgo raugintas arba marinuotas.