Kas nuolatos geria mineralinį vandenį, ima netrukus gerai jausti jo skonį, panašiai kaip ir alaus mėgėjai, vyno ar viskio žinovai. Kai kam jis labiau patinka su šiek tiek daugiau ar mažiau sodos, kai kam — be jos. Mineralinių medžiagų kiekį galime pasirinkti pagal skonį. Sau labiausiai tinkantį vandenį, kaip ir labai daug kitų dalykų, atrandame tiktai išbandydami. Jeigu litre vandens yra mažiau negu vienas gramas mineralinių medžiagų, tai jis negali būti vadinamas mineraliniu. Tada jis parduodamas kaip stalo vanduo arba kaip mažai druskų ir mineralinių medžiagų turintis vanduo. Daugelis firmų nori visus įtikinti, jog toks vanduo esąs ypač sveikas ir skanus. Ir viena, ir kita yra netiesa. Kai kurių tokių pigių rūšių vanduo plastmasiniuose buteliuose yra visai be skonio ir taip prastai užkimštas, kad jame knibždėte knibžda bakterijų. Gydytojai normalaus mineralinio vandens, gaunamo kiekvienoje maisto prekių parduotuvėje, poveikį vadina nespecifiniu. Kitaip sakant, jis nėra nukreiptas į kurį nors vieną žmogaus kūno organą ir pasireiškia taip silpnai, kad perdozuoti yra stačiai neįmanoma. Mineralinį vandenį galima ir reikia gerti nuolat, taigi — kasdien. Tiktai tada atsiskleidžia jo silpnai veikiančios ir bendrą mūsų savijautą gerinančios savybės. Išimtys: sergantieji širdies, inkstų ir tulžies pūslės ligomis taip pat ir normalų mineralinį vandenį turėtų gerti tiktai po nedaug, gydytojui leidus. Tas pats, aišku, pasakytina ir apie kavą, arbatą, paprastą vandenį iš vandentiekio, net apie pieną ir vaisių bei uogų sultis, nekalbant jau apie svaigalus. Visų šaltinių mineralinis vanduo skiriasi mineralų kiekiu ir sudėtimi. Todėl beveik kiekvienas vanduo yra skirtingo skonio, ir jo poveikis mums yra vis kitoks. Etiketėje nurodoma mineralų sudėtis, todėl verta šį tą žinoti ir apie atskiras vandenyje esančias medžiagas. Skiriamos trys pagrindinės mineralinio vandens grupės. Skatina virškinimą. Vadinamasis chloridinis vanduo turi daug natrio (Na) ir chloro (Cl) jonų. Šie elementai visų pirma skatina virškinimą, malšina chronišką gastritą, padeda išsiskirti daugiau skrandžio sulčių, išplauna kenksmingas atliekas. Sergantieji širdies bei inkstų ligomis ir padidėjusiu kraujospūdžiu šios rūšies vandens turėtų privengti. Mat jie savyje sulaiko gana ilgai ir gana daug vandens. Tinka negaluojant kepenims ir tulžies pūslei. Vadinamasis sulfatinis vanduo turi palyginti nemažai sieros. Jį pažinti galima iš etiketėje išvardintų mineralinių medžiagų — sulfatų ir sieros arba tiktai vienos raidės S (siera). Ji gali būti parašyta ir su kitomis raidėmis cheminėje formulėje. Sulfatinį vandenį tinka vartoti, kai pažeistos kepenys, negaluoja tulžies pūslė, chroniškai viduriuojama, o kartais ir užkietėjus viduriams. Taigi žmonėms, kurių viduriai chroniškai užkietėję, vertėtų išmėginti chloridinį (NaCl) arba sulfatinį vandenį. Tinka negaluojant inkstams, sergant podagra irs diabetu. Trečia didelė grupė yra hidrokarbonatinis vanduo. Neišsigąskite keistoko pavadinimo. Šį vandenį visai nesunkiai atpažinsite iš etiketėje įrašytos formulės HC03 arba raidžių H (vandenilis), C (anglis) ir O (deguonis). Jį patartina gerti žmonėms, kurių inkstai silpnoki, juose yra akmenų, taip pat sergantiems podagra ar diabetu. Taigi vanduo veikia įvairiai, ir tikrai verta pasirinkti sau tinkamiausią. Kam tinka angliarūgštė. Jos pridedama pilstant vandenį. Ir tam yra priežasčių. Angliarūgštė pagerina vandens skonį,— tiksliau sakant, padeda išlaikyti skonį, kurį jis turėjo, ištryškęs iš po žemių. Be šių priedų kiekvienas vanduo sensta. Juo senesnis, jis darosi vis prėskesnis. Angliarūgštė neleidžia vandenyje daugintis bakterijoms. Mokslininkai sako, jog ji veikia bakteriostatiškai. Be angliarūgštės vandenį reikia išgerti tuoj pat. O koks pirkėjas gali patikrinti, per kiek laiko, vanduo atkeliavo pas jį? Be to, koks žmogus norės kas dvi dienas eiti pirkti šviežio vandens? Angliarūgštė ir pati stiprina sveikatą. Mūsų organizmas taip pat ląstelėse gamina anglies dvideginį. Jį mes iškvepiame per plaučius. Kvėpavimo takuose jo mums nereikia, todėl ir pašaliname. Tačiau prieš tai ląstelėse jis atlieka gyvybei svarbų darbą — skaido maisto medžiagas. Su mineraliniu vandeniu į mūsų organizmą patekusi angliarūgštė perneša ištirpusias mineralines medžiagas per žarnų sieneles į kraują. Mineralinės medžiagos mums neduotų jokios naudos, jeigu, nepatekusios į kraują, per virškinimo traktą iš karto išeitų lauk. Angliarūgštė, be to, dar padeda greičiau pašalinti skysčius iš mūsų organizmo, kai tiktai mineralinės medžiagos sėkmingai perduodamos kur reikia. Dėl to angliarūgšte prisotintas mineralinis vanduo „neužtvindo" mūsų sveiko kūno. Taip sutaupome kalorijų. Mineralinį vandenį gerti galime išmokti. Jis yra skaniausias, kai jį atšaldote iki truputį žemesnės nei kambario temperatūros. Gerti jį galime ne vien tiktai gryną, tinka ir maišyti su bet kokiomis vaisių ar uogų sultimis. Vasarą jis gerai malšina troškulį su citrinos sultimis be cukraus, skanus ir su obuolių, braškių, aviečių sultimis ar vaisių sirupu.