Tai erškėtinių šeimos nedidelis, iki 6—10 m aukščio medis arba krūmas. Jo lapai lancetiški, žiedai pavieniai šviesiai rožiniai. Vaisiai — stambūs kiaušiniški, švelniai pūkuoti kaulavaisiai. Kaulavaisių kauliuko kevalas gruoblėtas. Sėkla saldi, malonaus migdolų kvapo. Kultūrinis migdolas atsirado, matyt, sukultūrinus Vidurinės Azijos savaime augantį migdolą. Į Viduržemio pajūrio šalis jis pateko iš Azijos kelis amžius prieš mūsų erą ir buvo gerai žinomas senovės Graikijoje ir Romoje. Nuo neatmenamų laikų migdolas auginamas Palestinoje. Šeštame amžiuje graikų kolonistai migdolą atgabeno į Krymą, ten jis ir paplito. Migdolų sėklose yra 45—62% nedžiūstančiojo riebiojo aliejaus. Aliejuje yra oleino ir linolininės rūgščių gliceridų, apie 20% baltyminių medžiagų, 23% sacharozės ir glikozido amigdalino. Skylant šiam glikozidui (veikiant fermentui emulsinui), išsiskiria ciano vandenilio rūgštis — viena nuodingiausių medžiagų. Ciano vandenilio rūgštis sutrikdo audinių kvėpavimą. Dėl deguonies trūkumo pirmiausia nukenčia labai jautrios centrinės nervų sistemos ląstelės. Labai sutrinka gyvybiškai svarbių galvos smegenų centrų (kvėpavimo, vazomotorinio ir kitų) veikla. Apsinuodijus ciano vandenilio rūgštimi, žmogus negali kvėpuoti ir miršta. Vaikai, suvalgę 10—15 karčiojo migdolo sėklų, gali labai sunkiai apsinuodyti. Todėl karčiojo migdolo sėklų, kuriose yra beveik 3,5% amigdalino, maistui vartoti negalima. Ypač vaikams nederėtų valgyti daug saldžiojo migdolo ir kitų vaisių sėklų, kurios turi amigdalino. Jomis piktnaudžiaujant, galima apsinuodyti. Migdolų riebusis aliejus, spaudžiamas šaltojo presavimo būdu, vartojamas maisto, farmacijos ir parfumerijos pramonėje. Saldžiojo migdolo sėklos maistui vartojamos žalios ir keptos, iš jų verdama uogienė. Keptas saldus arba sūdytas migdolas — subtilus skanėstas. Saldžių sėklų dedama į tortus, saldžius pyragaičius, sausainius, šokoladą, saldainius. Parfumerijoje ir likerių pramonėje vartojamas eterinis aliejus, neturintis ciano vandenilio rūgšties. Iš riešutų lukštų pagamintomis medžiagomis dažomas ir aromatizuojamas konjakas ir kai kurie vynuoginiai vynai. Iš migdolmedžio medienos gaminami vertingi medžio apdailos gaminiai. Senovės arabų medicina migdolą labai vertino. Jį siūlė vartoti virškinimui gerinti, skausmingam šlapinimuisi gydyti, o migdolų aliejų — įvairiems skausmams malšinti. Panašiems tikslams migdolus vartojo ir kitų šalių liaudies medicina. Šiuolaikinė medicina vartoja saldžiųjų migdolų emulsiją (migdolų pieną) kaip raminantį vaistą skrandžio ir žarnyno ligoms gydyti. Pastaruoju metu saldžiuoju migdolu rekomenduojama gydyti skrandžio opaligę, nes jis lėtina skrandžio sulčių gamybą. Ją gydant, atsižvelgiama ir į tai, kad migdolai nestiprina skrandžio ir žarnų peristaltikos. Migdolų aliejus veikia kaip švelnus vidurių paleidžiamasis vaistas ir todėl jį galima vartoti, sergant vidurių užkietėjimais. Be to, liaudyje jis vartojamas kaip raminantis, malšinantis skausmą ir uždegimą mažinantis vaistas. Azerbaidžano liaudies medicinoje 2—3 migdolų aliejaus lašai lašinami į skaudančias ausis. Karčiųjų migdolų vanduo, gaminamas iš migdolo sėlenų, mažina skausmą, ramina, juo gydomi nervų sutrikimai, diegliai, skausmingas kosulys. Geriama 10—15 lašų. Išspaudos, be to, minkština veido odą ir suteikia jai baltumo.