Mėlynė — erikinių (viržinių) šeimos smulkus krūmelis. Jo lapai elipsiški, nukrintantys, žiedai žalsvai rožiniai. Vaisiai — rutuliškos mėlynai juodos uogos, jų minkštimas saldžiarūgštis, sutraukiantis. Žydi gegužės, uogos sunoksta liepos—rugsėjo mėnesį. Mėlynės auga beveik visoje miškų zonoje. Mėlynės — geras medingas augalas, iš jų surinktas rausvas medus yra labai malonaus kvapo. Mėlynės uogos renkamos visiškai sunokusios; jos lengvai maigosi, todėl reikia rinkti labai atsargiai. Uogos renkamos sausu oru, rasai išdžiūvus. Konservuotos cukrumi uogos gerai išsilaiko. Ilgam laikymui uogos džiovinamos pastogėse arba pavėsyje. Mėlynių uogos turi 5—6% cukraus, apie 1% rūgščių (citrinos, obuolių, pieno, chino, gintaro), vitamino C, rauginių (apie 1,5%), pektininių (0,6%) ir dažinių medžiagų, glikozido mirtilino. Mėlynės turi daugiau negu kitos uogos ir vaisiai mangano, daug geležies. Mėlynės vartojamos šviežios ir džiovintos. Iš uogų daromi ekstraktai, sultys, sirupai, uogienės, kisieliai, morsas. Uogomis ir sultimis, jos turi raudonai violetinio pigmento, dažomi vynai, likeriai ir nealkoholiniai gėrimai. Anksčiau iš mėlynių sulčių buvo gaminami purpuriniai ir violetiniai dažai dailininkams. Sumaišius su kitomis medžiagomis, iš uogų gaminami dažai audiniams ir popieriaus dirbiniams dažyti, Augalo lapuose yra rauginių medžiagų, organinių rūgščių (taip pat ir askorbininės), eterinio aliejaus ir glikozidų neomirtilino, erikolino, arbutino. Augalo lapai ir stiebai naudojami odų rauginimui ir dažymui. Iš uogų pagamintas skanus mėlynių vynas turi gydomųjų ir dietinių savybių ir rekomenduojamas kaip efektyvus vaistas nuo viduriavimų. Vynas veikia sutraukiančiai, nes uogos turi rauginių medžiagų. Todėl vidurius kietina ir šviežios uogos, uogų vandeniniai antpilai, mėlynių kisielius. Mėlynės uogos — puikus skrandžio ir žarnų veiklos reguliatorius, jas galima vartoti nuo visokių viduriavimų ir bet kokiame amžiuje. Be to, jos gerai gydo skrandžio (ypač sumažėjus skrandžio sulčių rūgštingumui) ir žarnyno katarus. Liaudies medicina mėlynėmis gydo ir inkstų akmenligę, podagrą, reumatą, mažakraujystę, odos ir kitas ligas. Tam geriamas džiovintų uogų antpilas (1:20), ruošiamas šaltu būdu (duodama nusistoti 8 h). Mėlynių sultys gerai tinka skalavimams nuo dantenų ir burnos ertmės, ryklės ir gerklų gleivinės uždegimų. Skalauti galima ir uogų nuovirais. Šiais atvejais mėlynės padeda ne tik nuo uždegimų, bet veikia ir kaip fitoncidas. Iš tirštai suvirtų uogų ir nuovirų daromi kompresai ir pavilgai šlapiuojančiai egzemai, nudegimams, opoms ir kai kurioms kitoms odos ligoms gydyti. Kompresams ir burnos bei gerklės skalavimui nuoviras verdamas iš 100 g uogų 0,5 L vandens, nuvirinus jį iki 250—300 g. Tokio nuoviro kompresai keičiami kas 4—5 valandas. Iš mėlynių lapų (jie renkami gegužės—birželio mėnesį) verdama arbata, kuri geriama, sergant šlapimo pūslės uždegimais ir esant silpnam jos tonusui. Lapai vartojami ir nuo skrandžio dieglių, lėtinių enteritų, tulžies ir šlapimtakių akmenligės. Lapų ekstraktai, nuovirai ir antpilai dažniausiai vartojami, sergant diabetu. Bandymais su šunimis, kuriems buvo padidintas cukraus kiekis kraujyje ir pašalinta kasa, buvo nustatyta, kad lapų ekstraktas mažina cukraus kiekį kraujyje. Taip veikia lapuose esantis glikozidas neomirtilinas. Sergantys diabetu ligoniai paprastai kasdien geria tris kartus po stiklinę antpilo, kuriam virti reikia 1 valgomojo šaukšto smulkintų lapų stiklinei vandens. Kartais toks gydymas padeda, sergant lengva diabeto forma. Pastaruoju metu gydytojai nustatė, kad mėlynių esktraktuose yra medžiagų, gerinančių regėjimą. Todėl juos reikėtų profilaktiškai vartoti asmenims, kurių darbas susijęs su įtemptu regėjimu, pvz., vairuotojams, mašinistams, pilotams ir pan.