Augalo pavadinimas kilęs iš graikų kalbos (gr. oros — kalnas, ganimaj — džiaugtis) (lot. Origanum). Buvo manoma, kad šis kalnų augalas suteikia vyriškumo ir džiaugsmo. Jis buvo auginamas senovės Egipte, Graikijoje, Romoje ir labai vertinamas kaip prieskoninis, vaistinis ir dekoratyvinis (vainikams) augalas. Tai lūpažiedžių šeimos daugiametis (arba vienmetis) žolinis, aromatingas šakotu stiebu apie 50 cm aukščio augalas. Lapai smulkūs, pailgai ovalūs; žiedai rausvi arba balti, susitelkę varpos pavidalo žiedynais. Žydi liepos—rugpjūčio mėnesį. Savaime auga ir auginamas tropikuose, Pietų ir Centrinės Europos šalyse, Kinijoje ir JAV. Prieskoniams tinka lapai ir žiedų pumpurai, surinkti prieš žydėjimą. Juose yra apie 0,4% saldžiai kartoko kvapo ir savito skonio eterinio aliejaus. Be eterinio aliejaus, lapuose yra taninų (apie 4%). Mairūno, kaip prieskonio, dedama į dešras, konservus ir vyną. Smulkinti švieži lapai ar džiovintų lapų milteliai suteikia maistui kartoką prieskonį. Jų dedama į salotas, sūrius, mėsos, žuvies ir daržovių patiekalus. Mairūnas vartojamas, gaminant labai kvapų actą. Mairūno žolės nuovirai ir antpilai liaudies medicinoje vartojami tonizavimui, nuo spazmų ir katarų. Mairūno paprastai duodama kaip papildomo vaisto nuo paralyžių, neurastenijos, depresinės būklės, galvos skausmo, svaigimo, spazminio kosulio, astmos ir slogos. Kartais jis vartojamas nuo skrandžio ir žarnyno ligų (ypač_ vaikams), pasireiškiančių pūtimu, viduriavimu, diegliais. Mairūno aliejumi daromi įtrinimai nuo mazginio venų išsiplėtimo, podagros, reumato. Bulgarijoje lapų antpilas (dienosdozė: 4 arbatiniai šaukšteliai žaliavos stiklinei verdančio vandens) vartojamas nuo achilinių gastritų (kai neišsiskiria skrandžio sulčių), skrandžio spazmų ir sutrikus mėnesinių ciklui.