Krienas kilęs iš Pietryčių Europos. Kaip kultūrinis augalas jis pradėtas auginti viduramžiais Vokietijoje. Šiuo metu krienai auginami beveik visur, o vidutinių platumų juostoje pasitaiko ir savaime augančių (drėgnose vietose, vandens šaltinių pakrantėse). Valgomasis krienas — kryžmažiedžių šeimos daugiametis augalas, stačiu šakotu 50—160 cm aukščio stiebu, plunksniškai iškarpytais stiebiniais lapais ir baltais, susitelkusiais kekiškais žiedynais. Krieno šaknis stora, ilga, mėsingą. Valgomos žalios ir virtos, šviežios ar džiovintos šaknys daugiausia kaip uždaras prie įvairių valgių. Jų dedama į maisto koncentratus ir konservus. Šaknys renkamos rugsėjo—spalio mėnesį. Pakastos smėlyje, jos gerai laikosi rūsiuose ir saugyklose. Šaknys turi angliavandenių, riebalų, azotinių medžiagų, vitamino G, mineralinių druskų (daugiausia kalcio, kalio, fosforo), glikozido sinigrino, kuris turi eterinio garstyčių aliejaus (nuo jo priklauso krienų skonis). Lapuose ir sėklose yra alkaloidų. Krienai žadina apetitą ir gerina žarnyno veiklą. Apetitui žadinti rekomenduojama prieš valgį suvalgyti arbatinį šaukštelį trintų krienų su cukrumi ir medumi. Tokį mišinį galima tepti ant duonos. Klinikiniais stebėjimais nustatyta, kad šviežios nepraskiestos ar vandeniu praskiestos krienų sultys stiprina druskos rūgšties išsiskyrimą skrandyje ir efektyviai gydo gastritą su sumažėjusiu skrandžio rūgštingumu. Tačiau sergant kitais skrandžio bei žarnų uždegimais ir kepenų bei inkstų ligomis, krienų vartoti nereikėtų. Įvairių šalių liaudies medicinoje krienu varomas šlapimas, sergant vandene, šlapimo pūslės akmenlige, podagra, reumatu. Šaknų košelė dirgina odą, ja įtrinamos skaudamos vietos, sett gant juosmens ir kryžmens radikulitu, kai skauda nugaros ir juosmens ' raumenis. Dirginančiai veikia alilo garstyčių aliejus, jis, vartojamas grynas ir ilgesnį laiką, gali nudeginti odą. Iš krienų, kaip ir iš garstyčių, daromas trauklapis — šviežiai sutrinta košelė užtepama ant audeklo ir dedama ant skaudamos vietos. Sušalus arba permirkus profilaktiškai ant pėdų ir kelių dedami karšti krienų kompresai. Panaudojamos ir jų mikrobus žudančios savybės. Šaknų košelė ir antpilas vartojami nuo pūlinių žaizdų, opų, ausų uždegimų. Vandeniu praskiestomis krienų sultimis skalaujama burna ir gerklė, prasidėjus gleivinių uždegimui ir anginai. Tokie skalavimai naudingi, nes krienuose yra lizocimo — baktericidiškai veikiančios baltyminės medžiagos. Šiuo metu lizocimas (pramonėje jis gaminamas iš gyvulių audinių) vartojamas kaip lašai akims, pavilgams ir kompresams. Kaip kosmetine priemone krienų vandeniniu antpilu ar degtinės trauktine valomas veidas nuo šlakų ir pigmentinių dėmių. Krienų antpilą odos balinimui galima pasidaryti taip: 50 g sutarkuotų krienų užpilama 250 g stalo acto, laikoma sandariai užkimštame butelyje tamsioje ir vėsioje vietoje. Po 2 savaičių antpilą reikia nukošti ir įpilti 1,5 L šalto vandens. Šiuo skysčiu veidas valomas ryte ir vakare.