Kopūsto, vienos pačių seniausių ir labiausiai paplitusių daržovių, kilmė iki šiol nežinoma. Kai kurių mokslininkų nuomone, jis kilęs iš Gruzijos Kolchidės žemumos. Pavadinimas "kopūstas" kilęs iš lotyniško žodžio caput (kilm. capitis), reiškiančio galvą. Ir iš tikrųjų apvali kopūsto forma primena galvą. Senovės Romoje kopūstais maitinosi daugelis gyventojų, juos neretai pateikdavo desertui po pietų. Vėliau kopūstais imta maitintis ir kitose šalyse, o Europoje jie tapo nepakeičiamais virtuvės produktais. Tačiau kopūstas vertingas ne vien kaip maisto produktas. Kopūstu nuo seno gydoma. Kopūstų sultys turi gydomąją galią. Šviežių kopūstų sultimis tinka gydyti skrandžio žaizdas. Rekomenduojama per dieną gerti po 100-200 g kopūstų sulčių. Kopūstų sultis patariama maišyti su ketvirta dalim salierų sulčių. Iš 1 kg šviežių kopūstų galima išspausti iki 5 stiklinių) sulčių. Romėnų istorikas Katonas rašė, kad kopūstai romėnams buvo ne tik maistas, bet ir vaistas nuo daugelio ligų. Gydymą jais aprašo Dioskoridas, Plinijus, Galenas. Jais buvo gydomos odos ir virškinimo ligos. Kai kur kopūstais gydė virškinimo, kepenų ir blužnies ligas, egzemą, nudegimus, pūlingas žaizdas, opas. Sukaupus daug žinių apie kitų augalų gydomąsias savybes ir atsiradus naujiems vaistiniams preparatams, kopūstais vis mažiau buvo gydoma, jie buvo visai užmiršti. Jų, kaip vaistinio augalo, šlovės neatgaivino ir 1883 prancūzų gydytojo Blanko išleista monografija, kurioje buvo pabrėžiama jų maistinė vertė ir dezinfekuojančios savybės. Praėjo daugiau kaip pusė amžiaus, kol biologai ir gydytojai vėl atkreipė dėmesį į gūžinius kopūstus. Kopūstuose yra apie 1,63% ląstelienos, kuri gerina žarnyno motorinę funkciją ir naudingos žarnų lazdelės gyvybinę veiklą. Ląsteliena padeda pašalinti iš organizmo cholesteriną, tai svarbu aterosklerozės profilaktikai. Organizmui naudingi kopūstuose esantys įvairūs fermentai, kalio druskos, fosforas, siera. Kopūstų lapuose yra vitaminų: vitamino C nuo 25 iki 100 mg ir šiek tiek A, B1, B2, Be, P, K ir cholino. Dėl to kopūstai yra vienas svarbiausių gydomosios ir dietinės mitybos produktų. Ypač naudingos šviežių kopūstų salotos, kuriose yra daug askorbininės rūgšties ir kitų vitaminų. Viduriniuose kopūsto lapuose vitamino C yra daugiau negu išoriniuose. Vitaminas C gerai išsilaiko raugintuose kopūstuose. Be to, sveikos ir pusiau perpjautos kopūstų galvos jo turi pusantro karto daugiau negu smulkiai pjaustytos. Žiemą rauginti kopūstai kartu su bulvėmis ir kitomis daržovėmis yra svarbiausias vitaminų šaltinis. Tačiau juos reikia laikyti šaltai ir būtinai apsemtus skysčio. Raugintus kopūstus galima laikyti ir sušaldytus (balkone, sandėlyje ir t. t.). Saldyti kopūstai praranda ne daugiau kaip 10—15% pirminio vitamino C kiekio. Jeigu kopūstai atitirpsta, po to vėl užšąla, tai juose vitamino C sumažėja apie 30—40%. Dalis C, B2, PP vitaminų ir kitų naudingų medžiagų pereina į sultis. Jos tampa vertingu dietiniu ir gydomuoju produktu. Liaudies medicina siūlo jas gerti kaip vitaminingą, apetitą stiprinantį ir virškinimą skatinantį gėrimą, taip pat sergant kepenų ligomis, lėtiniais vidurių užkietėjimais ir hemorojumi. Paprastai sultys geriamos šiltos po 1—1,5 stiklinės prieš valgį arba valgant. Kai buvo atskleista, kad kopūstai gydo opas, tai jų gydomoji reikšmė padidėjo. 1949—1950 m. pirmą kartą eksperimentais buvo įrodyta, kad šviežios kopūstų sultys išgydo dirbtinai sukeltą opą paukščiams ir jūrų kiaulytėms. Vėliau panašių rezultatų buvo gauta, darant bandymus su baltosiomis pelėmis ir šunimis. Tai leido kopūstų sultimis gydyti žmones, sergančius skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige. Šviežios kopūstų sultys padeda surandėti opoms, ir ligoniai gana greitai pasveiksta arba jų būklė pagerėja. Jau per pirmąsias 5—10 dienų jiems sumažėja skausmai ir pagerėja savijauta. Kopūstų sultys geriau tinka negu lapai — juose esanti ląsteliena sukelia meteorizmą. Skrandžio ir žarnyno opos sėkmingai gydomos kopūstų sultimis todėl, kad jose yra daug opas gydančio vitamino U. Toks kopūstų poveikis priklauso nuo jų auginimo sąlygų ir vietos, nuėmimo laiko ir ypač nuo saulės šviesos. Biologinis kopūstų aktyvumas priklauso nuo jų konservavimo ir laikymo. Pasigaminti šviežias kopūstų sultis nesudėtinga. Paprastomis sulčių spaudimo mašinėlėmis iš supjaustytų nedidelių kopūsto gabaliukų galima išspausti sulčių. Neturint mašinėlės, kopūsto gabaliukai 1—2 kartus permalami mėsmale ir per švarią marlę arba ploną audinį sultys išspaudžiamos į stiklainį arba puodą. Pasigaminti sulčių daugiau negu 1—2 dienoms nereikėtų, nes ilgiau pastovėjusios jos įgauna nemalonų kvapą. Šviežias sultis reikia laikyti šaltai. Šaltos sultys yra skanesnės negu šiltos. Kasdieninė sulčių dozė 5—6 stiklinės, jos išgeriamos per 3—4 kartus 40—50 min prieš valgį. Gydymas nuo skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligės trunka apie mėnesį, o kartais pratęsiamas. Profilaktiškai gydymo kursą pratęsti reikėtų po 4—6 mėn. Kopūstų sultys taip pat naudingos, sergant skrandžio uždegimu su sumažintu rūgštingumu, tulžies pūslės uždegimu, spazminiu ir opiniu kolitu. Kadangi kopūstų sultis nepatogu gaminti kasdieną ir ne visur, ypač žiemą ir pavasarį, yra šviežių kopūstų, buvo sukurtos koncentruotos ir ilgai išsilaikančios sultys. Kopūstuose yra fitoncidų, kurie, kaip parodė bandymai, užmuša auksinį stafilokoką, tuberkuliozės lazdelę ir kai kuriuos kitus mikrobus. Liaudies medicina kopūstus vartoja kaip išorinius vaistus, turbūt todėl, kad jie turi daug aktyvių fitoncidų. Kopūstų lapų košelė, sumaišyta su kiaušinių baltymais, dedama ant pūlinių žaizdų ir opų, nudegimų ir kt. Smulkinti ir piene išvirti lapai sumaišomi su sėlenomis ir dedami ant odos, sergant skrofulioze, šlapiuojančia egzema ir kt. Galvos šašai gydomi taip: iš pradžių jie sutepami augaliniu aliejumi, po to uždedamas dvigubas pačių šviesiausių kopūsto lapų sluoksnis. Gydoma 2—3 savaites 2 kartus per dieną. Šviežiomis kopūstų sultimis, praskiestomis šiltu vandeniu, skalaujama burnos ertmė ir gerklė, esant jų uždegimams. Dar senovės Romoje raudongūžių kopūstų sultys buvo laikomos geru vaistu nuo plaučių ligų. Tokių sulčių (jos truputį pasaldinamos, kad būtų skanesnės) po arbatinį šaukštelį keletą kartų per dieną ir dabar patariama gerti nuo kosulio ir užkimimo. Kvėpavimo takų uždegimams gydyti tinka kopūstų nuoviras su medumi. Daržuose auginamos ir kitos kopūstų atmainos (kryžmažiedžių šeimos): žiediniai, briuseliniai, Savojos ir kt. Jos taip pat turi daug vitaminų (tarp jų vitamino C ir U), mineralinių druskų, fermentų ir kitų naudingų medžiagų. Dėl to jos vartojamos dietai ir gydymui.