Apie šį augalą nerašoma senoviniuose papirusuose ir tikriausiai jo neaugino Viduržemio pajūrio antikinės šalys. Tačiau gydomosiomis ir skonio savybėmis jis aplenkė daugelį augalų, kurie buvo vartojami nuo neatmenamų laikų. Serbentas, kaip vaistinis augalas, pirmiausia buvo pradėtas auginti Europoje viduramžiais, o jo maistines savybės buvo įvertintos dar vėliau. Kad juodojo serbento uogos valgomos, pirmą kartą paminėta XVII a. pabaigoje. Juodasis serbentas, matyt, kilęs iš Europos. Manoma, kad kultūrinis juodasis serbentas atsirado, sukultūrinus laukinį, kuris ir dabar auga daugelyje Vakarų ir Vidurio Europos šalių. Juodasis serbentas — tai šakotas krūmas (uolaskėlinių šeimos). Jo lapai pirštiškai skiautėti, apatinėje jų pusėje yra dervingų liaukelių. Vaisiai — rutuliškos sultingos tamsiai violetinės ar juodos uogos, susitelkusios nusvirusiomis kekėmis. Žydi gegužės, uogos sunoksta liepos—rugpjūčio mėnesį. Šviežios saldžios ar rūgščios uogos yra puikus desertinis valgis. Jose iki 16% cukraus (daugiausia fruktozės), apie 4% organinių rūgščių (citrinos, obuolių ir kt.), kalio, geležies ir kitų mineralinių medžiagų, pektininių (0,2—0,8%), rauginių (0,39%) ir dažinių medžiagų, daug vitaminų P, B1 ir provitamino A. Juodieji serbentai turi kone daugiausia iš visų uogų ir vaisių vitamino C (iki 400 mg%). Vitaminų yra ir iš perdirbtų uogų pagamintuose produktuose, nors gerokai mažiau. Saldytos uogos irgi skanios, vitaminingos. Iš uogų daromos sultys, morsas, kompotas, uogienė, džemas, tyrė, marinatai, marmeladai, įvairūs konditerijos ir naminiai gaminiai. Aromatingi serbentų lapai, juose daug vitamino C, vartojami kaip prieskonis sūdant ir rauginant kopūstus, agurkus, pomidorus. Kadangi juose yra fitoncidų, tai daržovės geriau laikosi. Juodieji serbentai vartojami ir vynų bei likerių gamybai. Vaistams serbentų uogos ir lapai džiovinami. Sunokusios uogos renkamos sausu oru liepos—rugpjūčio mėnesį. Vaiskočiai pašalinami ir uogos vytinamos ant švaraus pakloto atvirame ore, po to džiovinamos džiovyklose, pastogėse po skardiniu stogu, rusiškose krosnyse. Džiovinimo temperatūra ne aukštesnė kaip 60—65 °C. Uogos laikomos išdžiovintomis, kai nesulimpa ir lengvai byra. Perdžiovintos uogos pasidaro labai trapios, lengvai trupa, netenka kvapo ir blogai išburksta verdamos — dėl to jos beveik netinka vaistams. Išdžiovintas uogas galima laikyti dėžutėse, paketuose, stiklainiuose sausoje, gerai vėdinamoje patalpoje ne ilgiau kaip 2 metus. Lapai ruošiami vasarą, nurinkus uogas. Jie džiovinami džiovyklose arba lauke pavėsyje. Gydymui tinka tokie lapai, kurių išlieka spalva ir kvapas. Iš daugelio „senųjų" gydomųjų juodojo serbento savybių XVIII a. pabaigoje labiausiai buvo" vertinamos sutraukiančiosios ir šlapimą varančiosios. Ir mūsų laikų liaudies medicina jais gydo viduriavimus, skatina šlapimo skyrimąsi ir prakaitavimą. Paprastai gydoma nuoviru. Tam imama 20 g uogų stiklinei verdančio vandens, 20—30 min verdama, nukošiama. Nuoviro geriama po 1 valgomąjį šaukštą 3—4 kartus per dieną. Gydant ūmias skrandžio ir žarnų ligas, šalia kitų dietinių valgių duodama juodųjų serbentų kisieliaus, nuoviro arba sulčių. Juodųjų serbentų sultis reikia gaminti uždaruose sulčių virimo" puoduose, pagamintuose iš specialaus aliuminio, mat jas gaminant paprastuose sulčių spaudimo prietaisuose, gerokai daugiau žūva vitamino C dėl deguonies ir metalo reakcijos. Šviežių sulčių geriama, sergant skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, gastritais su sumažėjusiu skrandžio sulčių rūgštingumu. Palankiai skrandį veikia ir šviežių lapų antpilas bei skystas augalų ekstraktas. Uogų sulčių su medumi ir cukrumi patariama gerti stipriai košėj ant ir užkimus. Serbentų uogos ir lapai ypač vertinami kaip puikus vaistas skorbutui ir kitoms avitaminozėms gydyti bei jų profilaktikai. Sveikiems žmonėms užtenka suvalgyti 15—20 g šviežių uogų, kad visai parai pakaktų vitamino C. Juodieji serbentai tuo skiriasi nuo kitų uogų ir vaisių, kad turi labai mažai fermentų, ardančių askorbininę rūgštį. Todėl juodųjų serbentų uogos — patikimas natūralaus vitamino C šaltinis visą žiemą ir pavasarį. ' Iš džiovintų uogų daromi gėrimai. Namų sąlygomis labai lengva iš juodųjų serbentų pagaminti vitaminingą gėrimą: du valgomieji šaukštai džiovintų juodųjų serbentų uogų užpilama 1—2 stiklinėmis vandens, užvirinama, atšaldžius nukošiama. Antpilas išgeriamas per 2—4 kartus (prieš valgį) per dieną. Dažnai gaminami vitaminingi antpilai (arbatos) iš dviejų ar daugiau augalų mišinių. Jų galima nusipirkti vaistinėje arba pasigaminti patiems. Pvz., juodųjų serbentų ir erškėčio vaisių lygių dalių mišinio. 1 valgomasis šaukštas tokio mišinio užpilamas 2 stiklinėmis vandens, užvirinamas, leidžiama nusistoti gerai uždengtame inde tol, kol atvės, nukošiama per marlę ir pagal skonį pridedama cukraus. Antpilo geriama po pusę stiklinės 3 kartus per dieną. Kita vitamininga arbata sudaryta iš lygių dalių juodųjų serbentų, aviečių, bruknių lapų ir erškėčio vaisių. 2 valgomieji šaukštai šio mišinio užpilami stikline vandens, verdama 10 min, leidžiama nusistoti sandariai uždarytame inde kol atvės, perkošiama per marlę. Pridėjus pagal skonį cukraus, antpilo geriama 2 kartus per dieną po pusę stiklinės. Labai populiari pasidarė nevirta juodųjų serbentų uogienė, joje ištisus metus gerai išsilaiko vitaminai. Ją gaminti reikia taip: 1 dalį sumaltų ar sutrintų uogų sumaišyti su 2 dalimis cukraus. Uogienė vartojama ryte ir vakare su arbata. Si uogienė turi daug vitaminų C (iki 70 mg 100 g) ir P, ją, kaip ir vitaminingus gėrimus, patariama valgyti, sergant ateroskleroze ir hipertonine liga. Juodieji serbentai rekomenduojami, sergant ir kitomis širdies ir kraujagyslių ligomis bei kraujuojant. Kartais lapų vandeniniu antpilu arba nuoviru (1:10) gydomi vaikai nuo vandenės, skrofuliozės, peršalimų (geriama po 2 valgomuosius šaukštus 3 kartus per dieną). Lapų antpilas padeda pašalinti iš organizmo šlapimo rūgšties perteklių, todėl jį naudinga gerti (po keletą stiklinių per dieną), sergant podagra ir reumatu, inkstų ir šlapimo pūslės akmenlige. Kad lapai varo šlapimą ir gydo reumatą, prancūzų tyrinėtojai aiškina tuo, kad jų lapų liaukutėse yra eterinio aliejaus. Sergant sąnarių reumatiniais susirgimais ir podagra, 25 g susmulkintų lapų užplikoma 0,5L verdančio vandens, leidžiama nusistoti 4—6 h ir geriama po 1/2—1 stiklinę 4—5 kartus per diena.