Juodasis pipiras yra pipirinių šeimos liana. Šis vijoklinis krūmas kilęs iš Indijos ir auginamas daugelyje tropikų šalių. Ilgą laiką pipiras buvo vertinamas tiesiog kaip auksas. Nors Europoje jis pradėtas auginti XVII a., dar ir dabar mūsų šalyje nėra šio augalo pramoninių plantacijų. Juose yra daug eterinio aliejaus, nuo jo priklauso stiprus kvapas, ir alkaloido piperino, suteikiančio deginantį skonį. Be to, juose yra azotinių medžiagų, krakmolo, riebalų, dervos, vitamino C. Juodojo pipiro žirnelių nemaltų ir maltų dažnai dedama į pirmuosius ir antruosius daržovių, žuvies ir mėsos patiekalus. Jie taip pat vartojami, gaminant mėsą ar žuvį drebučiuose, marinatus, padažus. Maltų pipirų patiekiama atskirai kaip prieskonio. Kvepiantysis pipiras panašiai kvepia kaip gvazdikas ir cinamonas. Kvepiantysis pipiras dėl jame esančio eterinio aliejaus taip pat suteikia maistui aštrų skonį ir kvapą. Mokslinėje medicinoje juodasis pipiras naudojamas retai — tik gaminant arsenines tabletes, kurios skiriamos nuo neurastenijos, išsekimo, ūmios ir lėtinės mažakraujystės. Kartais pipiras vartojamas apetitui sužadinti ir skrandžio bei žarnų virškinimo liaukų sekrecijai stiprinti.