Į viksvamedį panašus imbierinių šeimos apie 1 m aukščio augalas. Imbiero šakniastiebis labai kvapus, saldus, mėsingas, turi daug šaknų. Augalas kilęs iš Indijos, Japonijos, Afrikos. Imbieras auginamas daugelyje Azijos šalių. Jame yra daug eterinio aliejaus (beveik 3,5%), krakmolo, ląstelienos, riebalų, azotinių medžiagų ir kt. Malonų specifinį kvapą imbierui teikia eterinis aliejus, o deginantį skonį — aliejinė medžiaga — hingerolis. Imbiero kaip prieskonio dedama į kai kuriuos kulinarijos ir konditerijos gaminius. Nuo senų laikų jis vartojamas kaip vaistas. Netgi buvo manoma, kad jis apsaugo nuo maro ir todėl buvo vartojamas per epidemijas. Pastaruoju metu imbierą imta vartoti vaisių ir kitų maisto produktų sausam konservavimui. Daugelyje šalių imbiero šakniastiebis vartojamas kaip vaistas. Pirmiausia jis vartojamas nuo blogo apetito ir sutrikusio virškinimo (pykinimo, vėmimo), meteorizmo, lėtinio enterito. Paprastai valgoma po 0,3—1,5 g šakniastiebio kelis kartus per dieną. Neretai jo duodama, susilaikius šlapimui ir susidarius pabrinkimams, nuo reumato, neurastenijos. Sergant angina, nuoviru skalaujama gerklė. Rytų Azijos šalyse imbiero šakniastiebio miltelių ar nuoviro duodama kaip raminančio ir antispazminio vaisto nuo neuralginio ir spazminio pobūdžio galvos skausmų, nuo bronchinės astmos, bronchito, pykinimo, vėmimo. Kinų medicinoje imbieru stiprinama atmintis. Imbiero milteliai laikomi vienu geriausiu vaistu nuo trachomos.