Gyslotis plačialapis (lot. Plantago major) daugiametis, 10—60 cm aukščio augalas su nedideliu šakniastiebiu ir pamatinių lapų skrotele. Lapai — elipsoido formos arba lancetiški, lygūs, truputį plaukuoti. Auga dažniausiai pievose, pakelėse ir proskynose, miško aikštėse ir kaip piktžolė daigynuose. Gysločio lapuose yra karčių rauginių medžiagų, citrinos ir oleino rūgščių, alkaloidų, karotino, vitaminų ir fitoncidų, saponinų, fruktozės ir galaktozės. Vartojimas medicinoje. Gysločio lapai vartojami kaip žaizdas gydantis ir kraujavimą stabdantis vaistas, esant pūlingiems procesams. Augalo sėklos vartojamos sergant skrandžio ligomis. Homeopatijoje vartojama šviežio augalo esencija. Veterinarijoje gysločio lapų milteliai vartojami gyvulių juodligei gydyti. Gysločio sultys tonizuoja, didina apetitą, organizmo tonusą, darbingumą, skatina hemoglobino susidarymą ir svorio didėjimą, palankiai paveikia ligonius, sergančius ateroskleroze, tulžies latakų ligomis, kokliušu, plaučių tuberkulioze, lėtiniu nefritu, cukriniu diabetu. Vartojamas maistui. Gysločio lapai vartojami rauginti. Iš jų gaminamos salotos, sultiniai, sriubos, kotletai, kava. Gysločio sėklas galima rauginti su pienu ir vartoti kaip pagardinimą mėsos ir žuvies patiekalams.