Mirtinių šeimos visžalis trapus gvazdikmedis, skleidžiantis stiprų savitą kvapą. Jo lapai elipsiški, pliki, žiedai purpuriniai raudoni, smulkūs, susitelkę pusiauskėčiais. Laibi neišsiskleidę augalo pumpurai padengti žalsvais pūkeliais. Džiovinti jie yra vieni labiausiai paplitusių prieskonių, vadinamų gvazdikais. Daugiausia gvazdikų į stambiausias Azijos, Amerikos ir Europos šalis atvežama iš Afrikos salų Zanzibaro ir Pembos. Jose auga apie 4 mln. gvazdikmedžių. Gvazdikmedžio žiedpumpuriai turi daug eterinio aliejaus (apie 18%), jo pagrindą sudaro eugenolis, turi riebalų, rauginių, azotinių ir beazotinių medžiagų, ląstelienos ir karčiosios medžiagos kariofilino. Indonezijoje gvazdikų dedama į tabaką — jie ne tik suteikia malonų kvapą, bet ir veikia antiseptiškai. Gvazdikų dedama į įvairius padažus ir uždarus, ypač į vaisių ir daržovių marinatus. Jie vartojami konservų ir konditerijos pramonėje, gaivinantiems gėrimams gaminti. Gvazdiko dedama į kvepalus ir kai kuriuos tualetinius muilus. Hipokratas buvo vienas pirmųjų gydytojų, panaudojusių gvazdikus gydymui. Jais ir šiandien gydoma. Kai kuriose šalyse gvazdikai dažnai vartojami virškinimui gerinti, atminčiai stiprinti, kaip geras stimuliatorius. Vandeniniu gvazdikų ekstraktu gydomos akių ligos, aliejumi malšinamas dantų skausmas. Gvazdikų aliejus — stiprus antiseptikas. Kadangi jis netoksiškas ir nedirgina odos, kai kurie chirurgai juo sėkmingai dezinfekuodavo rankas, paruošdavo operacijos lauką ir netgi gydydavo pūlinius. Akušerijoje jį naudojo bambutei perrišti. Kinų medicinoje aliejumi gydoma nuo kai kurių odos ligų, o žiedpumpurių dedama į vaistažolių mišinius nuo piktybinių auglių. Gvazdikų kvapas gerai apsaugo nuo kandžių.