Graikinis riešutmedis kilęs iš Vidurinės Azijos ir kai kurių Kaukazo rajonų. Iš Viduržemio jūros šalių riešutai pateko į Europą. Nuo senų laikų iš Graikijos juos įveždavo ir į Rusiją, todėl jie ir buvo pavadinti ,;graikiniais riešutais". Graikinis riešutmedis (valachiškas riešutmedis) — stambus riešutmedinių šeimos medis (apie 30 m aukščio ir apie 1,5—2 m skersmens). Riešuto sėklos turi apie 75% džiūstančio riebiojo aliejaus, 18% baltymų; jos kaloringesnės už geriausios rūšies kiaulieną. Riešutuose yra karotino ir vitamino C, kurio daugiausia nesubrendusių vaisių apvalkale (apie 3%). Nesubrendusiuose vaisiuose vitamino C ne mažiau negu juoduosiuose serbentuose ir erškėčio vaisiuose, todėl iš jų gaminami vitaminingi koncentratai. Be to, vaisiaus apvalkale yra daug rauginių medžiagų ir dažinės medžiagos juglono, veikiančio baktericidiškai. Sėklose yra C, B, E ir P grupės vitaminų, geležies ir kobalto druskų, rauginių medžiagų ir kt. Riešutų sėkla labai skani, ji valgoma, žalia ir pakepinta (pakaitinta). Apkepti su druska branduoliai valgomi prie šampano ir kitų vynuoginių vynų. Jie įvairiai vartojami kulinarijoje ir konditerijoje. Ypač daug riešutų vartojama, gaminant įvairius nacionalinius kaukazietiškus valgius ir padažus. Riešutų aliejus vartojamas maisto pramonėje, o iš išspaudų gaminama skani ir maistinga chalva. Išspaudomis šeriami gyvuliai ir paukščiai. Kadangi graikinių riešutų sėklų aliejuje daug nesočiųjų riebiųjų rūgščių, tai jie labai tinka sergantiems ateroskleroze maitinti. Riešutų aliejus ir ląsteliena stipriha žarnyno peristaltiką, todėl riešutus galima vartoti vyresnio amžiaus ir nutukusiems žmonėms. Jie naudingi ir sergant kepenų ligomis.