Sareptinis bastutis (garstyčia) kryžmažiedžių šeimos vienmetis žolinis iki 50—100 cm aukščio augalas. Jo stiebas šakotas, lapai šviesiai žali, žiedai smulkūs, geltoni. Žydi gegužės, vaisiai subręsta birželio mėnesį. Vaisius — linijiška kauburiuota ankštara. Sėklos smulkios rutuliškos juodai melsvos, rudos ar gelsvai baltos. Ši bastučio rūšis pavadinta sareptine todėl, kad Sareptos mieste (arti Caricyno) 1810 m. buvo paleista pirmoji Europoje garstyčių aliejaus spaudykla, perdirbanti šio augalo sėklas. Sareptinis bastutis, kaip piktžolė, auga pasėliuose arti namų. Yra dar dvi garstyčinių augalų rūšys: labai aliejinga baltoji garstyčia, auginama Vidurio ir Šiaurės Europoje ir juodasis bastutis (juodoji garstyčia), auginamas Vidurinėje Azijoje ir Vakarų Europoje. Juodasis bastutis pradėtas auginti anksčiau negu kiti. Jis buvo populiarus senovės graikų ir romėnų vaistas ir uždaras. Pirmosios žinios apie bastučio auginimą Centrinėje Europoje siekia IX a. Anglijoje jis buvo gerai žinomas jau XII a. Švieži bastučio lapai yra švelnaus skonio ir juose yra daug vitamino C. Juos galima vartoti maistui — salotoms ir garnyrams prie mėsos ir žuvies patiekalų. Japonijoje ir Kinijoje bastutis auginamas kaip salotinis augalas. Bastučio sėklose yra 23—27% riebiojo aliejaus, kuris vartojamas kulinarijoje, duonos pyragų kepiniams, konditerijoje, taip pat tekstilės pramonėje ir muilo gamyboje. Jis gaminamas, karštu būdu presuojant išlukštentas sėklas. Išspaudų dedama į pašarus gyvuliams. Iš nuriebalintų sėklų daromos valgomosios garstyčios. Jos suteikia maistui aštrumo ir kartumo. Jų skonis priklauso nuo sėklose esančio glikozido sinigrino. Apdorojant miltelius šiltu vandeniu (ne karštesnių kaip 50 °C temperatūros), garstyčiose esantis specifinis fermentas mirozinas suskaido sinigriną į gliukozę, kalio hidrosulfatą ir alilo garstyčių aliejų. Kaip tik nuo šio aliejaus priklauso garstyčių specifinis deginantis skonis. Bastutis žadina apetitą, stiprina skrandžio sulčių skyrimąsi ir gerina virškinimą, jei jis vangus ir viduriai linkę užkietėti. Tokiais atvejais sumaltos bastučio sėklos ar pagaminti milteliai geriami nevalgius (po 10—12 sėklų arba 1/4—1/3 arbatinio šaukštelio miltelių), užpylus vandeniu ar pienu. Laipsniškai dienos dozė didinama iki 20 sėklų arba 3/4—1 arbatinio šaukštelio miltelių. Bastučio sėklų dedama į vadinamąją skrandžio arbatą, kurį reguliuoja žarnyno veiklą. Skrandžio arbatą sudaro: bastučio sėklos (2 dalys), šaltekšnio žievė (2 dalys), anyžinės ožiažolės vaisiai (2 dalys), kraujažolė (2 dalys) ir rudmenės šaknys (3 dalys). Vartojimo būdas: 2 arbatiniai šaukšteliai mišinio užplikomi stikline verdančio vandens, verdama 10 min, perkošiama per marlę ir geriama po pusę stiklinės ryte ir vakare. Sergant inkstų uždegimais ir plaučių tuberkulioze, bastučio vartoti nereikėtų.