Dar senovės Graikijoje čiobrelis buvo labai vertinamas. Čiobrelio aromatines savybes vertino ir slavų protėviai. Šis kvapus augalas nuo neatmenamų laikų yra vienas geriausių medaus tiekėjų. Čiobrelis — lūpažiedžių šeimos daugiametis puskrūmis šakotu besidriekiančiu žeme stiebu. Lapai smulkūs, pailgi, juose daug per didinamąjį stiklą matomų duobučių, kuriose yra liaukelių su eteriniu aliejumi. Smulkūs violetiniai (kartais rožiniai) žiedeliai susitelkę galvutėmis. Žydi nuo gegužės iki rugpjūčio mėnesio. Gydymo reikalams renkama antžeminė augalo dalis (žolė). Kai čiobrelis žydi, galima rinkti nuo liepos mėnesio ir iki vasaros pabaigos. Renkamos tik viršutinės augalo dalys. Šaknys jokios vertės neturi, todėl augalo nereikia rauti su šaknimis: čiobrelis auga lėtai ir raunant gali sunykti jo sąžalynai. Augalas džiovinamas gerai vėdinamose patalpose, daržinėse, pastogėse su metaliniu stogu. Išdžiūvus išmetami sumedėję stiebai. Liaudies medicinoje kartu su paprastuoju čiobreliu vartojamos ir kitos jo rūšys. Šalies europinės dalies pietuose ir Šiaurės Kaukaze čiobrelis auginamas specialiai. Šviežiais ar džiovintais žalio čiobrelio lapais skaninami daugelis mėsos patiekalų ir dešros, sriubos, padažai, salotos ir ypač pupelių, žirnių, pupų valgiai. Čiobrelio galima dėti ir į raugiamus agurkus. Čiobrelių eterinis aliejus vartojamas konservų pramonėje ir parfumerijoje. Eteriniame aliejuje yra angliavandenis timolis — deginančio skonio ir specifinio kvapo kristalas, veikiantis stipriai antiseptiškai. Medicinoje timolis vartojamas burnos, žiočių, ryklės gleivinės dezinfekcijai, nuo grybinių odos ligų (epidermofitijos), kirmėlėms varyti ir rūgimui žarnyne mažinti (sergant meteorizmu). Be eterinio aliejaus (apie 0,6%), augale yra karčiųjų ir rauginių medžiagų, sąponinų, flavonoidų, sakų, dervos, mineralinių druskų, organinių rūgščių. Čiobrelių lapų skysto ekstrakto dedama į preparatą pertusiną, jis lengvina ir mažina kosulio priepuolius. Jis vartojamas, sergant kokliušu ir bronchitais 3—4 kartus per dieną po 1 valgomąjį šaukštą; vaikams, nelygu koks amžius, duodama po Va arbatinį arba 1 desertinį šaukštą. Augalo nuoviro arba antpilo po 1 valgomąjį šaukštą 4—6 kartus per dieną geriama nuo bronchitų, bronchektazinės ligos, plaučių uždegimų, atsikosėjimui palengvinti ir dezinfekcijai. Nuoviras ir antpilas gaminamas iš 15— 20 g augalo 1 stiklinei verdančio vandens. Nuo peršalimo dažnai daromas čiobrelio ir svilažolės šaknies lygių dalių antpilas. Liaudies medicinoje neretai antpilo duodama prieš valgį virškinimui gerinti, ypač susikaupus dujoms žarnyne, nuo hemorojaus. Prakaitavimui skatinti reikia iš karto išgerti stiklinę pasaldinto karšto antpilo. Čiobrelio antpilas ramina ir malšina skausmą, jo geriama nuo nemigos, galvos skausmo, radikulitų ir neuralgijų (po 1 valgomąjį šaukštą 3—4 kartus per dieną). Kaip dirginanti ir skausmą mažinanti priemonė vartojami stipraus antpilo kompresai arba tepalas iš sutirštinto nuoviro su saulėgrąžų aliejumi (1:3 arba 1:4) įtrynimams nuo radikulitų, miozitų, artritų. Antpilu arba nuoviru skalaujama burna, esant gleivinės uždegimui, išopėjimui, o antpilo pavilgais gydomi pūliniai, žaizdos, odos opos ir vokų uždegimai. Iš čiobrelio antpilo daromos kvapios vonios, sergant nervų ligomis, reumatu, odos išbėrimais (kibirui verdančio vandens reikia 50 g žaliavos.