Bulvės nuo seniausių laikų buvo svarbiausias Andų gyventojų maisto produktas. Vietiniai indėnai daugiau kaip prieš 2000 metų gamino iš jos čuną. Supjaustytus gumbus palikdavo nakčiai lauke neuždengtus, o iš ryto minkydavo kojomis. Po to bulves džiovindavo saulėje. Kartodami šį procesą keletą kartų, gaudavo ilgam laikui tinkamas džiovintas bulves. 1570 m. ispanai pirmą kartą iš Meksikos į savo tėvynę atvežė bulvių gumbų, kuriuos augino Pietų Amerikos aborigenai. Tačiau Europos gyventojai ilgai nieko nežinojo apie tuos užjūrio valgomuosius gumbus. Dar 1616 m. bulves, kaip retą ir rafinuotą patiekalą, patiekdavo tik Paryžiuje karaliaus stalui. Skanūs miltingi gumbai iš pradžių buvo vadinami triufeliais (pranc. truffe). Dabartinis augalo pavadinimas atsirado Prancūzijoje, vėliau jį perėmė Europos pietryčių ir rytų šalys. Bulvės ilgai nesusilaukė valstiečių pripažinimo. Jėga ir gudrumu reikėjo priversti auginti šį vertingą augalą. Rusijoje bulvės pirmą kartą pasirodė Petro I laikais: caras parsisiųsdino jų iš Roterdamo ir liepė išsiuntinėti po visas gubernijas. Tačiau jas auginti pradėta tik Jekaterinos II laikais. 1765 m. į Rusiją iš Vokietijos atkeliavo 58 statinaitės bulvių. Tais pačiais metais po visas gubernijas buvo išsiuntinėta speciali „žemės obuolių" auginimo ir vartojimo instrukcija. Tačiau įdiegti bulves į valstiečių buitį buvo ne lengviau negu Vakaruose. Iš pradžių jie bulves vadino „velnio obuoliu" ir laikė didele nuodėme jas valgyti. Bet ilgainiui gyventojų nusistatymas pasikeitė ir jos tapo labai populiarios. Bulvės — bulvinių šeimos žoliniai, gumbus auginantys augalai. Dabar žinoma daugiau kaip 1000 bulvių veislių. Mūsų šalyje jos auginamos beveik visur. Bulvių gumbuose yra apie 25% sausųjų medžiagų, iš kurių 80—85% sudaro krakmolas. Be to, jose yra šiek tiek proteino, riebalų, ląstelienos, citrinos, obuolių ir rūgštynių rūgšties, kalio, fosforo ir kitų medžiagų. Iš gumbų galima pagaminti daugiau kaip 200 įvairių produktų, etilo spirito, fotojuostelių, klijinių medžiagų, plastmasių, acetono, pieno rūgšties ir kt. Bulvėmis šeriami gyvuliai. Tačiau svarbiausia bulvių paskirtis — maistui. Iš nuskustų bulvių gumbų gaminami įvairiausi labai maistingi patiekalai. Bulvės ne tik kaloringas maistas, bet ir būtinų organinių ir mineralinių druskų, fermentų, vitaminų šaltinis. Gumbuose yra vitaminų C, B1, B2, B6, PP, vitamino U, folinės rūgšties ir provitamino. A (karotino). Gelsvuose gumbuose karotino daugiau, todėl jie naudingesni, ypač žmonėms, kurių darbas reikalauja gero regėjimo (mašinistams, vairuotojams ir kt.). Tačiau labiausiai bulvės, kaip vitaminų šaltinis, vertinamos dėl vitamino C. Tiesa, vitamino kiekis jose priklauso nuo veislės, dirvožemio bei klimato sąlygų, trąšų naudojimo, bulvių subrendimo, laikymo sąlygų. Tuose rajonuose, kuriuose gyventojai maitinasi beveik vien bulvėmis, jos yra pagrindinis vitamino C šaltinis. Juk maždaug 200 g šviežių bulvių, išvirtų su lupenomis, turi visos paros askorbininės rūgšties normą. Labai gaila, kad bulves laikant, vitamino C kiekis jose nuolat mažėja. Neseniai iškastose bulvėse vitamino C yra 26—42 mg %, o pavasarį jo lieka ne daugiau kaip trečdalis. Be to, vitaminas C ilgiau išlieka sveikuose gumbuose, o sužalotuose ir sušalusiuose jis suyra daug greičiau. Kad bulvėse išliktų kuo daugiau vitamino C, reikia ilgai nelaikyti nuskustų bulvių, nepradėti jų virti šaltame vandenyje. Geriau sudėti bulves iš karto į labai karštą vandenį arba verdančią sriubą 20—25 min. prieš pabaigą. Kuo greičiau bulvės išverda, tuo daugiau jose lieka vitaminų. Labai greitai vitaminas suyra bulvių patiekaluose. Todėl nepageidautina virtas bulves palikti kitai dienai. Medicinoje bulvės vartojamos ne vien tiktai kaip vitaminingas produktas. Jos turi daug kalio, kuris skatina šlapimo išsiskyrimą, todėl jos tinka inkstų ir širdies ligomis sergančių ligonių dietai. Šviežios bulvių sultys (šviežių gumbų sultys) padeda nuo gastritų su padidėjusiu rūgštingumu, vidurių užkietėjimų. Tokios sultys geriamos, sergant skrandžio opalige: jos stabdo skrandžio sulčių išsiskyrimą, veikia spazmolitiškai ir padeda surandėti opoms. Paprastai rekomenduojama gerti po pusę stiklinės šviežių bulvių sulčių 2—3 kartus per dieną pusę valandos prieš valgį. Pastebėta, kad bulvių sultys (jos turi acetilcholino) padeda mažinti kraujospūdį, sergant hipertonija. Bet jomis gydytis galima tik pasitarus su gydytoju. Liaudies medicinoje trintomis žaliomis bulvėmis gydomi nudegimai, egzemos ir pan. Viršutinių kvėpavimo takų kataras dažnai gydomas bulvių garais, kurie kyla, trinant tik ką virtas bulves. Kosmetologai siūlo dėti maitinamąsias bulvių kaukes, jos tinka labai sausai arba saulės nudegintai veido odai — su lupenomis išvirtos miltingos bulvės sutrinamos su grietine, ir šilta košele lygiu sluoksniu tepamas veidas. Visiems žinoma, kad maistui ir gydymui tinka tik labai geros kokybės bulvės. Vartoti labai sudegusius ir pažaliavusius gumbus pavojinga, nes visose augalo dalyse yra nuodingo glikozido solanino. Ypač jo daug lapuose ir uogose (iki 0,25%). Suaugusiuose gumbuose solanino nedaug ir šis kiekis faktiškai nepavojingas. Tik vidiniame odelės sluoksnyje ir prie „akučių" jo daugiau — iki 0,005—0,01%. Pažaliavusiuose, supuvusiuose ir sudygusiuose gumbuose solanino yra gerokai daugiau. Ne kartą naminiai gyvuliai buvo apnuodyti bulvių lapais, labai sudygusių arba pažaliavusių gumbų lupenomis. Pažaliavusiomis bulvėmis kartais apsinuodija ir žmonės. Pavasarį ir vasarą po bulvių odele susikaupia daug solanino. Todėl senas bulves reikia storai lupti. Suvalgius bulvių, kuriose yra daug solanino, gerklėje darosi kartu ir ją peršti. Dideli solanino kiekiai ardo kraujo eritrocitus ir slopina nervų sistemą. Vaikai dažnai apsinuodija juodai violetinėmis bulvių uogomis. Solaninu apsinuodijusius žmones pykina, jie vemia, viduriuoja, ima dažniau plakti širdis, atsiranda dusulys, traukuliai, o labai sunkiais atvejais jie netenka sąmonės. Laiku suteikus medicininę pagalbą, žmones galima išgelbėti.