Builis — skėtinių šeimos vienmetis žolinis apie 70 cm aukščio augalas. Jo lapai triskart plunksniški, smulkūs gelsvi žiedai susitelkę skėčiais. Vaisiai — pailgi, pilkšvai žalsvi dvisėkliai, saldžiai aštraus skonio, malonaus kvapo. Builio lapai skleidžia subtilų, panašų į anyžius kvapą. Paprastai jie skinami iki žydėjimo ir vartojami švieži kaip uždaras salotoms, sriuboms ir antriesiems patiekalams. Builis ne tik aromatizuoja, bet ir vitaminizuoja maistą, nes turi daug vitamino C ir provitamino A. Liaudies medicinoje šviežios' builio sultys vartojamos nuo karštligės, galvos svaigimo, geltos ir daugelio kitų ligų. Sergant kvėpavimo takų uždegimais, jis geriamas kaip atsikosėjimą lengvinantis vaistas. Builį labai pravartu vartoti nuo tuberkuliozės ir kitų sekinančių ligų. Sergant džiova, patariama vasaros metu gerti šviežias sultis (po 1/2—1 arbatinį šaukštelį 2—3 kartus per dieną). Builio sultys varo šlapimą, todėl tinka vandenei gydyti. Beje, sulčių duodama ir naminiams gyvuliams šlapimui varyti. Builio sultys ir lapai vartojami kaip išoriniai ir vidiniai vaistai, sergant, skrofulioze, dedervine, hemorojumi, niežint odai.