Bazilikas — lūpažiedžių šeimos vienmetis kvepiantis iki 70 cm aukščio augalas kiaušiniškais lapais ir ilgomis baltų ar rožinių žiedų kekėmis šakų galuose. Žydi liepos—rugsėjo mėnesį. Antžeminė augalo dalis iki žydėjimo kvepia labai maloniai, kaip balzamas. Bazilikas kilęs iš Pietų Azijos. Senovės Graikijoje juo gydė įvairias ligas. Neretai jis buvo vartojamas nuo skorpionų ir kitų vabzdžių įkandimų. Viduramžiais šį prieskoninį augalą imta auginti Europoje (pvz., Vokietijoje jis buvo auginamas jau XII a.). Baziliko šviežiuose lapuose kartais būna apie 0,3% eterinio aliejaus, jis augalui suteikia savitą kvapą. Švieži ir džiovinti lapai vartojami daugiausia Gruzijos, Azerbaidžano ir Armėnijos kulinarijoje, gaminant įvairius nacionalinius patiekalus. Jų, kaip uždaro, dedama į salotas, užpilus, sriubas, mėsos ir žuvies patiekalus, sūrius. Malonaus rūgštoko skonio sutrinti į miltelius sausi lapai vartojami vieni arba su kitais prieskoniais prie mėsos ir daržovių patiekalų, padažų, marinatų. Sumaišyti su rozmarinu jie kartais vartojami vietoj pipirų. Bazilikas vartojamas daržovių konservams bei rauginamoms daržovėms aromatizuoti, jo dedama į dešras. Lapų eterinis aliejus vartojamas parfumerijoje. Liaudies medicina baziliko antžemine dalimi gydo karštligę, kosulį, varo šlapimą, vartoja jį kaip minkštinantį ir dezinfekuojantį vaistą. Kartu su kitomis žolėmis jo dedama į vonias, vartojamas skalavimui, šutekliams ir kompresams ypač ilgai negyjančioms žaizdoms ir egzemoms gydyti. Žolių vandens ištraukos žadina apetitą ir mažina uždegimą, sergant lėtiniais gastritais, enterokolitais, kolitais, ir apsinuodijus maistu. Jos vartojamos ir nuo šlapimo pūslės uždegimo, pielito, nefrito. Nuovirui imama 1—2 arbatiniai šaukšteliai žolės, užpilama stikline vandens, išvirus geriama vienodomis porcijomis per dieną. Kartais baziliko nuovirai vartojami nuo galvos skausmų. Sausos žolės kvapas suerzina nosies gleivinę ir sukelia čiaudulį. Tuo kartais pasinaudojama, ilgai sergant sloga, taip stiprinamos organizmo apsauginės reakcijos.