Aviža — varpinių šeimos vienmetis augalas. Jos lapai linijiški, žiedai susitelkę šluotelėmis, grūdai su plėvelės pavidalo žiedažvyniais. Avižos nuo senovės paplitusios teritorijoje nuo Korėjos iki Vakarų Europos. Plinijus, Katonas ir kiti senovės mokslininkai avižas laikė piktžolėmis ir siūlė jas šalinti iš pasėlių. Kartu Plinijus rašė, kad germanai iš auginamų avižų grūdų verda tyrę. Galenas nurodė, kad avižos auginamos Indijoje ir jomis šeriami gyvuliai, o kartais gaminamas maistas. Tačiau maistinė ir pašarinė avižų vertė buvo pastebėta žymiai vėliau. Dabar avižos yra viena svarbiausių varpinių kultūrų. Jos labiausiai vertinamos kaip pašaras. Avižų grūdai — puikus pašaras arkliams, o šiaudai ir pelai — kitiems naminiams gyvuliams. Daugiausia auginama avižų ir vikių mišinys žaliajam pašarui ir šienui. Avižų daugiau negu kitų javų grūduose yra riebalų ir vitaminų. Juose yra 11—18% baltymų, 4—6,5% riebalų, iki 40% krakmolo, B grupės vitaminų, cholino ir kitų medžiagų. Iš grūdų gaminamos kruopos, jie naudojami konditerijos pramonėje. Avižinės kruopos labai maistingos, nes jose daug baltymų ir augalinio aliejaus, jos — geras dietinis produktas, ypač tinkantis sveikstantiems ir silpniems ligoniams. Avižinės košės labai paplitusios, daugelyje šalių jos yra tradicinis pusryčių valgis. Iš kruopų gaminamos sriubos, apkepai ir pan. Populiarūs avižiniai dribsniai (herkulesas) ir šustinis, kurie gaminami iš aukščiausios rūšies kruopų. Iš avižų daromas kavos pakaitalas. Medicinoje avižos vartojamos labai seniai. Jau Dioskoridas grūdus vartojo kompresams, jų tyrę — nuo viduriavimo, o gleivėtą skystį — nuo kosulio. Avižos medicinoje vartojamos ir dabar. Kruopų nuoviras (dažnai su medumi) duodamas kaip stiprinanti priemonė išsekusiems ligoniams ir sergantiems tuberkulioze. Jo duodama ir kaip silpno vidurių paleidžiamojo vaisto. Sergantiems skrandžio ir žarnų ligomis verdamas maistingas kisielius, turintis aptraukiančiųjų savybių. Jis verdamas iš kruopų antpilo skystosios dalies (antpilui duodama nusistoti 8—10 h). Žalių avižų vandens antpilas veikia kaip prakaitą, šlapimą varantis ir karštį mažinantis vaistas. Jų spirito antpilas vartojamas kaip tonizuojanti priemonė, išsekus, esant protiniam pervargimui, nuo neurastenijos, nemigos. Jis rekomenduojamas ir norintiems mesti rūkyti. Šviežių avižinių šiaudų voniomis (0,5—1 kg šiaudų vienai voniai) gydomasi nuo reumato, sąnarių uždegimo, strėnų gėlos, o vietiniais apiplovimais — kerpligės, egzemos ir kitų odos ligų. Apiplovimams verdamas nuoviras 1:10. Labai prakaituojant kojoms, jos mirkomos avižinių šiaudų ir ąžuolo žievės nuovire. Homeopatijoje vartojama šviežių želmenų esencija.