Avietė — nedidelis erškėtinių šeimos krūmas. Stiebai tiesūs, dygliuoti, kartais apaugę pūkeliais. Lapai trilypiai, plunksniški, jų apačia padengta plaukeliais. Žiedai balti, smulkūs, susitelkę žiedynais. Vaisiai sudėtiniai, sudaryti iš daugelio smulkių raudonų arba geltonų kaulavaisių, prisitvirtinę prie balto žiedsosčio. Avietę pirmieji aprašė senovės graikų rašytojai. Graikai ir romėnai miškuose renkamas avietes ne tik valgė, bet ir jomis gydėsi nuo kai kurių ligų. Po ilgo laukinės avietės kultūrinimo buvo sukurtos jų kultūrinės veislės. Vakarų Europoje jos atsirado XVIa., bet paplito tik XIX a. Švelnios ir sultingos avietės uogos vertinamos dėl malonaus aromato ir savotiško saldžiarūgščio skonio. Jose yra iki 9—10% cukraus (daugiausia gliukozės ir fruktozės), kartais iki 2,5% organinių rūgščių, rauginių medžiagų (0,261%), mineralinių druskų (geležies, kalio, vario), daug pektino (iki 0,9%) ir ląstelienos (4— 6%), vitaminų C, B1, B2, PP, folinės rūgšties, karotino, beta sitosterino, kuris gydo sklerozę. Deja, šviežios avietės kol kas daugiausia valgomos tik tuose rajonuose, kuriuose jos auginamos — uogos greitai genda, jų negalima toli vežti arba ilgai laikyti. Ilgesniam laikymui ir transportavimui labiau tinka šaldytos uogos, kuriose išlieka naudingosios medžiagos, šviežių uogų skonis ir aromatas. Iš uogų gaminami kompotai, kisieliai, uogienės, džemas, želė, marmeladas, saldainių įdaras, sultys, sirupas, gira, užpiltinės! Vaistams skirtos uogos džiovinamos saulėtomis dienomis skarda dengtų pastatų pastogėse arba šiltose krosnyse. Laukinių aviečių uogos aromatingesnės, džiovintos geriau išsilaiko .negu šio augalo kultūrinių veislių uogos. Šviežios uogos gerai malšina troškulį ir gerina virškinimą. Senojoje Rusioje rytais buvo geriamas aviečių bei spanguolių nuoviras. Avietės dažnai vartojamos dietinei, ypač vaikų, mitybai. Tačiau sergantiems podagra ir inkstų uždegimu aviečių, valgyti nepatariama, nes jose yra daug purininių medžiagų. Nuo seno žinoma, kad avietės skatina prakaitavimą ir mažina temperatūrą. Šį poveikį sukelia uogose esanti salicilo rūgštis. Džiovintų uogų arbata — puikus vaistas nuo peršalimų. Vos peršalus, reikėtų išgerti per valandą 2—3 stiklines karštos aviečių arbatos (2 valgomieji šaukštai džiovintų uogų vienai stiklinei verdančio vandens). Liaudies medicina uogas vartoja virškinimui gerinti, nuo skorbuto, mažakraujystės, skrandžio skausmų, kaip blaivinantį gėrimą pasigėrus. Žiedų antpilai ir nuovirai vartojami kaip išoriniai vaistai, gydant rožę ir veido spuogus. Spuogai gydomi ir tepalu, pagamintu iš vienos dalies šviežių aviečių lapų sulčių ir keturių dalių vazelino arba sviesto. Lapų vandens antpilu (1:20) skalaujama gerklė, sergant angina ir gerklų uždegimais; jie geriami nuo ūminių viduriavimų, sergant žarnyno, kvėpavimo takų uždegimais ir odos ligomis (išbėrimais, spuogais, dermatitais ir kt.). Kartais antpilais stabdomas skrandžio ir kiti kraujavimai. Aviečių uogų sirupu paskaninamos mikstūros. Anksčiau aviečių lapų nuoviru su potašu liaudies moterys dažė plaukus (juodai).