Apynys — kanapinių šeimos daugiametis žolinis vijoklinis augalas. Plonų vijoklinių stiebų ilgis siekia 5 m ir daugiau. Lapai kiaušiniški, triskiaučiai arba penkiaskiaučiai; žiedai smulkus, susitelkę varpomis. Vaisiai — riešutėliai, susitelkę gelsvai žalsvais parudavusiais sudėtiniais vaisiais „kankorėžiais". Žydi nuo birželio iki rugpjūčio mėnesio. Apynio jaunus ūglius pavasarį galima naudoti maistui kaip šparagus. Surinkti brendimo pradžioje džiovinti „kankorėžiai" vartojami aludarystėje ir duonkepystėje skystoms mielėms gaminti. Apynio rauginės medžiagos padeda reguliuoti rūgimą, ruošiant misą, ir neleidžia alui greitai surūgti, o eterinis aliejus ir dervingos medžiagos suteikia aromatą ir kartoką skonį. Iš apynio stiebų galima pagaminti popierių. Iš pluošto galima gaminti virves, brezentą, maišinį audeklą. Iš žiedų gaminami dažai audeklams. Apynį medicinos reikalams pirmieji pradėjo vartoti arabai VIII a. Beveik tuo pačiu metu augalas pradėtas auginti Vakarų Europoje. Viduramžių herbaruose apynys buvo laikomas šlapimą varančiu ir kraują „valančiu" vaistu. Vėliau jis buvo pradėtas vartoti ir kitiems medicinos reikalams. Medicinoje vartojami sunokę spurgai, jų žvynelių viduje yra liaukos, pavirtusios geltonais milteliais — lupulinu. Spurguose yra eterinio aliejaus, karčiųjų medžiagų — gumulono ir lupulono, sakų, dervos, vaško, dažinių medžiagų, fitoncidų ir kt. Kadangi spurgai turi daug įvairių medžiagų, tai ir vartojami jie įvairiems tikslams. Spurgų vandens antpilu arba milteliais sužadinamas apetitas ir gerinamas virškinimas, sergant skrandžio kataru. Kaip apetitą gerinantis vaistas apynys ypač rekomenduojamas nusilpusiems po sunkių lėtinių ligų ir neturintiems apetito ligoniams. Kartais apynių antpilo duodama, sergant šlapimo pūslės ir inkstų uždegimu, tulžies pūslės ir kepenų ligomis. Antpilas gaminamas taip: 1 valgomasis šaukštas smulkintų spurgų užpilamas 1 stikline verdančio vandens. Atvėsintas antpilas perkošiamas, jo geriama po 1/4 stiklinės 34 kartus per dieną 15—20 min prieš valgį. Apynio spurgų antpilas populiarus kaip raminantis vaistas padidėjus jaudrumui, ypač lytiniam, atsiradus nemigai. Nuo nemigos vakare rekomenduojama gurkšneliais išgerti 2/3—1 stiklinę šilto antpilo. Kartais kaip migdomieji ir nuo padidėjusio nervinio jaudrumo vartojamas lupulinas. Lupulino miltelių skiriama ne daugiau kaip po 0,2 g vienam kartui. Spurgų miltelių tepalais malšinami sumušimų, podagros ir reumatiniai skausmai, skausmingos votys. Liaudyje spurgų antpilu arba nuoviru plaunama galva plaukams stiprinti, kai anksti pradedama plikti. Spurgų miltelių neretai pridedama į skausmą mažinančius minkštinančius kompresus. Pastaraisiais metais rasta būdų, kaip pagaminti mikrobus žudančius preparatus lupuloną ir gumuloną iš apynio. Pravartu žinoti, kad apynys yra nuodingas augalas. Apynių rinkėjams gana dažnai niežti odą, skauda galvą. Vartojant lupuloną, reikia vengti jo perdozavimo. 1—2 g lupulono gali sukelti šleikštulį, vėmimą, skrandžio ir galvos skausmus, nuovargį, suglebimą.