Ananasas — bromelinių šeimos neaukštas daugiametis žolinis augalas. Jo standūs dantyti beveik 80 cm ilgio lapai susitelkę skrotelėmis. Ananasas savaime auga Brazilijoje. Iš ten jį atvežė į kitas šalis. Pirmiausia XVI a. pradžioje jį atvežė į Ispaniją. Dabar kultūriniai ananasai auginami daugelyje tropinio klimato šalių, rečiau subtropikuose ir šiltnamiuose (vidutinių platumų rajonuose). Vidinėje sudėtinio vaisiaus dalyje yrą 11—15% cukraus, mažiau kaip 1% citrinos ir kitų organinių rūgščių, vitamino C (40 mg%), kalio druskų (321 mg%) ir vario (8,3 mg 1 kg valgomosios dalies). Ananasas turi ir alkaloidų. Vaisiai paprastai valgomi švieži, iš ananasų daug daroma konservų ir sulčių. Sultys naudojamos vynams, punšams, likeriams gaminti. Į mūsų šalį atvežami ir švieži, ir konservuoti ananasai. Plačiai vartojamos ananasų sultys, kuriose be nurodytų medžiagų, yra bromelino — virškinimą gerinančio fermentų mišinio. Be to, bromelinas mažina uždegimą, neleidžia susidaryti vandenėms. Ananasų sultys dažnai rekomenduojamos, sergant skrandžio ir žarnų sutrikimais ir kepenų ligomis. Ananasai naudingi, sergant širdies ir kraujagyslių sistemos, inkstų ligomis ir mažakraujyste. Tačiau pravartu žinoti, kad ananasų sultys didina skrandžio sulčių rūgštingumą ir todėl jos nerekomenduojamos, sergant skrandžio opa ir gastritais, kai padidėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas. Ananasų sultys vartojamos nuo skorbuto. Homeopatijoje ananasai vartojami, sergant funkciniais nervų sistemos sutrikimais. Indų medicinoje ananasų lapų sultys vartojamos kaip vaistai nuo kirmėlių.