Nors agurkai nėra labai maistingi, tačiau dėl savo skonio jie yra populiarūs nuo neatmenamų laikų. Indijoje juos augino dar keletą tūkstantmečių prieš mūsų erą. Agurkus gerai pažinojo senovės egiptiečiai ir graikai — tai liudija šventyklų freskos. Iš Viduržemio pajūrio valstybių jie pasklido po kitas Europos šalis. Tačiau į Rusiją agurkai, matyt, pateko ne iš Europos, bet iš Rytų Azijos. Pirmosios spausdintos žinios apie kultūrinius agurkus mūsų šalyje siekia XVI a. pradžią. Dabar agurkai — viena labiausiai paplitusių daržovių. Agurkų veislių, pritaikytų skirtingoms auginimo sąlygoms, įvairovė leidžia visur turėti šviežių agurkų, o inspektuose ir šiltnamiuose agurkai tampa svarbiausiu augalu. Paprastasis agurkas — moliūginių šeimos žolinis augalas šliaužiančiu stiebu (iki 2 m ilgio), širdiškais lapais, geltonais žiedais ir gerai pažįstamais sultingais, mėsingais, pailgais vaisiais. Juose yra 97 % vandens, ląstelienos, azotinių ir beazotinių medžiagų, kalio druskų (148 mg %) ir šiek tiek vitaminų C, B1, provitamino A. Agurkai valgomi švieži, rauginti, marinuoti, iš jų gaminamos salotos ir garnyrai, verdamos agurkinės ir šiupininės sriubos. Agurkai gerina apetitą, padeda geriau pasisavinti riebalus ir baltymus. Rauginti ir marinuoti agurkai sukelia ypač stiprią virškinimo liaukų sekreciją. Kadangi jie gerina apetitą, jų nerekomenduojama valgyti nutukus. Raugintų agurkų reikėtų vengti sergantiems skrandžio ir žarnyno ligomis, ateroskleroze, hipertonine liga, kepenų ir inkstų ligomis, turint širdies ydas, nėštumo metu. Kadangi agurkai paleidžia vidurius, juos rekomenduojama valgyti, esant lėtiniams vidurių užkietėjimams. Agurkai skatina šlapimo ir tulžies išsiskyrimą. Todėl smulkiai supjaustyti švieži agurkai arba jų sultys tinka nuo vandenės arba pabrinkimų, atsiradusių dėl širdies ligų. Liaudies medicinoje šviežias sultis rekomenduojama gerti kaip raminančius ir skausmą malšinančius vaistus, nuo skrandžio ir žarnyno dieglių. Agurkų sultis, vienas arba su medumi, patariama gerti, sergant viršutinių kvėpavimo takų katarais arba kosėjant — 2—3 kartus per dieną po 2—3 valgomus šaukštus. Kaukazo liaudies medicinoje pernokusių agurkų ir palaipų nuoviras geriamas nuo geltligės ir kitų kepenų ligų. Agurkų sultimis ir žalios odelės vandens antpilu valomas veidas nuo spuogų, strazdanų, pigmentinių dėmių ir įdegimo. Vasarą, stipriai prakaituojant, galima atgaivinti odą, patrynus ją perpjautu agurku arba šviežiai išspaustomis sultimis. Kosmetologai rekomenduoja riebiai odai naudoti šviežias agurkų sultis, sumaišytas lygiomis dalimis su spiritu, arba namų sąlygomis paruošti losjoną pagal šį receptą: stiklinę šviežiai sutarkuotų agurkų užpilti stikline degtinės, palaikyti 2 savaites ir perkošti per marlę. Toks losjonas ilgai išsilaiko, nepraranda gydomųjų savybių. Sausai odai sultys lygiomis dalimis skiedžiamos virintu vandeniu, 100 g skiedinio dedamas vienas šaukštelis glicerino. Riebiai veido odai rekomenduojama ne rečiau kaip du kartus per savaitę daryti agurkų, sumaišytų su trintu obuoliu, gaivinančias kaukes. Liaudies kosmetikoje kartais vartojama „agurkinė pudra" — išdžiovintas ir sutrintas sulčių ir grūstų agurkų sėklų mišinys, sumaišytas su ryžių miltais.